Kuo užrūstinau daugybę malonios žurnalistės Rūtos sekėjų? Ji paskelbė: nuskurdusioje Lietuvoje degalų akcizo didinimas yra chamiška. Be abejo, įmetė ir premjerės nuotraukytę, na, tokią, kokią tik moteris moteriai galėtų. Paskui paleido nuo grandinės „Audi 80 2.3 Quattro“ savininkus. Turėjau neatsargumo viešai išdėstyti abejonę dėl nuskurdusios Lietuvos automobilių. Ar tikrai vargšeliai „Audi 80 2.3 Quattro“ savininkai turėtų pirkti degalus naujam maršui prie Seimo?
Atsivėrė automobilinio feodalizmo Pandoros skrynia. Net apsidžiaugiau: porai vakarų šimtai žmonių pamiršo Stambulo konvenciją, gėjus, vakciną, pandeminę diktatūrą. Linčo tipo diskusija buvo įdomi, nes dar kartą paaiškėjo: startuolių, fintech, išmaniųjų laikrodžių šalis negali be jo – didelio, erdvios kubatūros, antgamtinių arklio jėgų, amžinai nerūdijančio, toksišką CO2 smarvę dovanojančio, labai vokiško automobilio.
Pamenate, kaip prieš porą dešimtmečių mus per dantį traukė Juozas Erlickas: „plačios mūsų pačios“? Plataus ir didelės buities mėgėjai aršiai kabinasi į gyvenimą ir į malonios žurnalistės Rūtos Feisbuką: plačios ne tik pačios, bet ir namai platūs, didelės porcijos dideliuose restoranuose, latės puodai rytais oho, kokie gilūs ir platūs! Automobilio bagažinės tūris, be abejo, turi būti platus, pritaikytas tūkstančiui baravykų iš plataus miško parvežti.
Atleiskite už ironiją! Bet: kartą ankstų sekmadienio rytą važiavau pro Leipalingį į Vakarus. Pakelėse trobos bolavo medinės, nuplauta Ingolštato, Miuncheno, Volsfburgo produkcija pūpsojo po vaismedžiais. Netrukus įvažiavau į kaimynų šalį, nusistebėjau: tarsi būtų kita, mažesnių žmonių planeta. Augustavo gatvėmis riedėjo mažos „škodos“, maži „prancūzai“, maži „italai“, maža Korėja. Darsyk nusistebėjau: jie buvo šlėktos, bet tapo kuklūs, o mes buvome kuklūs, bet sušlėktėjome.
Keliaudamas Romos link domėjausi Europos automobiliniais papročiais. Po lietuviško kaimo „BMW“, „Audi“, „VW“ griozdų parodos, Lenkijos ir Čekijos keliai atrodė tarsi gūdi autovargetų provincija. Po vilnietiškos „Porsche“, „Lexus“, „Tesla“ pižoniškos bakchanalijos, Vienos mašinų srautas buvo kukliai pigus. O štai – vaizdelis iš gatvės Romoje, netoli San Giovanni in Laterano katedros. Ne proletariato, bet ir ne aristokratų rajonas, sakyčiau, vidutiniokų. Vardinu tai, ką matau: „Fiat 500“, „Nissan Micra“, „Lancia Ypsilon“, „Renault Clio“, „Toyota Aygo“, „Smart“, „Fiat Punto“, „Opel Astra“, „VW Polo“. Trys „Fiat Panda“. Nelabai prestižinę „Dacia Duster“ tenka skelbti mažų ir pigių mašinų autoparko karaliene.
Empiriniai vaizdeliai ir emocijos prašosi skaičių, konkretumo. Knieti suvokti, kurie čia vargšai bus tikrieji – lietuviai su plačiomis variklių kubatūromis ar italai su kone mikroskopinėmis? O kaip su čekais, lenkais ir jų „škodomis“ – jie arčiau automobilinės gerovės už lietuvius ar atvirkščiai – turėtų mums pavydėti?
Štai duomenys iš dviejų lentelių. Pirmoji – Eurostato: minimalus atlyginimas ES šalyse. Šiuo metu esame vargetų pogrupio, kuriame rikiuojasi 700 eurų minimaliai neuždirbančiųjų lyderiai su 642 eurais. Už mūsų stovi: Slovakija, Lenkija, Estija, Čekija, Kroatija, Latvija, Rumunija, Vengrija, Bulgarija. Bulgarai dvigubai neturtingesni už mus su 332 eurų minimaliu. Mūsų perspektyvos – šviesios, nes jau skelbta, kad kitais metais minimali alga bus 723 eurai, o tada žengsime į solidų ES vidutiniokių klubą. Atsistosime šalia Graikijos, Slovėnijos, Portugalijos, Ispanijos. Argi ne pergalė?
Antroji lentelė – ES dyzelinio kuro akcizų. ACEA (Driving mobility for Europe) portalas skelbia: esame tame pačiame „vargetų“ klube, nes vargetos už viską moka mažiau: 370 eurų už 1000 litrų dyzelino. Čia mes kukliai ir tyliai stoviniuojame greta čekų, slovakų, bulgarų, lenkų, vengrų. Ir mums nė kiek ne gėda. Nors turėtų būti kažkiek gėda: bulgaras minimalios algos gauna beveik dvigubai mažiau už lietuvį, bet akcizą savo valstybės biudžetui moka beveik tokį, kaip ir lietuvis.
Akcizinis degalų paradoksas yra būtent šis: uždirbame jau beveik kaip graikai. Bet važiuoti norime kaip bulgarai. Čia, žinoma, tuoj vėl prieis ponas iš malonios žurnalistės Rūtos aplinkos ir pasisiūlys man užnerti virvę. Tada prisijungs mokytoja Astra, jos mokytojas politologas Algirdas Paleckis, užgiedos tradicinių verkautojų choras, kiti lietuviškosios tragedijos personažai.
Numanau, kad bus pasakyta, esą tos dvi lentelės – Eurostato ir ACEA – vertos nulio, nes juk pandemija išmokė netikėti: duomenys, skaičiai, statistika yra dirglus opiumas paprastiems žmonėms. Galbūt. Vis tik siūlyčiau grįžti į pietinės Romos gatvę, vidutiniokų kvartalą. Kas, velniai griebtų, verčia 2.450 eurų vidutinę algą gaunantį italą (minimali čia nefiksuojama) pirkti visokias kibirines pandas ir mikras?
Priežastys yra trys. Pirmosios siūlyčiau vėlgi ieškoti ACEA lentelėje, pačiame jos viršuje: italai už dyzelino akcizą sumoka daugiausiai Europoje – 617 eurų/1000 litrų. Pas juos ten įskaičiuotos istorinės beprotybės, tokios, kaip Mussolinio skelbto Abisinijai karo išlaidos ir dar kitos, bet čia jų, ne mūsų problemos. Kaip ten bebūtų, į kurą ryjančius monstrus mažas ir vidutines pajamas uždirbantys žiūri atsargiai.
Antroji priežastis – nėra gėdos jausmo dėl mažo arba labai mažo automobilio. Atvirkščiai, yra šioks toks nesmagumas dėl didelio, išsiskiriančio. Vienintelio mano gatvėje „BMW X 3“ visureigio savininkas – draudimo kompanijos filialo direktorius – pastebėjęs pašaipų žvilgsnį pasiteisino: „Matai, aš turiu namą Apeninuose, tad kalnuose su tokia mašina patogiau“. Didelis automobilis normalų europietį stipriai įpareigoja: tampi matomas, demonstruoji savo galimybes, padėtį visuomenėje, dalyvauji labdaros projektuose. Tikrai dalyvauji?
Trečioji priežastis – vertybinės motyvacijos. Vidutinė klasė nebenori investuoti į kubinius centimetrus, arklio jėgas, į tai, kas vadinama fiskaline prabanga. Vidutinio amžiaus italas mieliau vairuos mažą, nudrožtą „Fiat Pandą“, sutaupys pinigų degalams, draudimui, savininko rinkliavai (tokios pas mus dar nėra), bet sekmadienį po mišių nueis su bičiuliais aperityvo.
Itin konkretų meilės mažesniems automobiliams variantą sugalvojo Paryžius. Ne per akcizą, ne per papildomą taršos mokestį, o per svorį. Nori automobilio su viršsvoriu – mokėk! Jeigu renkiesi daugiau kaip 1’750 kg sveriančią transporto priemonę, nesvarbu, seną ar naują, teks pakloti 10 eurų už kiekvieną papildomą mašinos kilogramą. Taigi, už porą tūkstančių įsigijęs seną penktos serijos „BMW“, valstybės biudžetą praturtinsi 3 – 4 tūkstančiais eurų.
Automobilinis feodalizmas („vairuoju dūmijančią metalo tvirtovę ant ratų, jaučiuosi saugiai ir ką jūs man padarysite“) dar rodo savo provincialias grimasas. Neilgam.
