Todėl valstybė, atstovaujanti mums, piliečiams, visada turi įsipareigojimų kalbai.
Moderni kalbos politika remiasi trimis stulpais:

• Kalba yra svarbiausia komunikacijos priemonė.
• Kalba yra tapatybės dalis.
• Kalba yra asmens teisių objektas.

Komunikacijos priemonė

Кalba – tobuliausia žmonių susikurta bendravimo priemonė, informacinė žmonijos kraujotaka.

Komunikacinis aktas yra pragmatiškas, jam nerūpi kalbos grožis, istorija, tradicijos ar panašūs sentimentai, nereikia vertybių: aš pasakiau, tu supratai ir ko gi daugiau bereikia?

Šią kalbos funkciją gerai suvokia ir vertina liberalioji ideologija. Jos atstovams kalbų gausybė yra kliūtis, nes sava kalba kainuoja daug, pavyzdžiui:

• kasmet į lietuvių kalbą išverčiama maždaug 70 000 lapų Europos Sąjungos centrinių institucijų tekstų,

• ant kiekvienos maisto prekių etiketės matome lietuviškus užrašus, o tai verslo sąnaudos,

• įgarsinami ir titruojami filmai,

• verčiamos technologinės ir vartotojų instrukcijos.

Kaštų požiūriu dìdžiosios ekonominės kalbos pranašesnės už mažąsias kaip didelis studentų bendrabutis už privačių namų rajoną: pigiau pastatyti, pigiau eksploatuoti.

Tačiau ne viskas taip banalu, nes komunikacinė kalbos funkcija svarbi ne vien piniginiu požiūriu. Leisdamas laiką negyvenamoje saloje ir kalbėdamasis tik pats su savimi ir Dievu, galì kurti kokias tik nori kalbos formas ir suteikti žodžiams bet kokias reikšmes. Bet kalbėjimas skirtas kitam asmeniui ir savo vaidmenį atlieka tik tada, kai kalbėtojo ar rašytojo sukurtas taisykles priima ir adresatas. Todėl būtinybė susikalbėti komunikacijos akto dalyviams neleidžia kalbos pokyčiams nukrypti į lankas, ji išlieka sisteminga.

Kuo kalbinė bendruomenė didesnė ir įvairesnė, tuo daugiau reikia susitarimo. Todėl kalba yra ne mano, ji yra mūsų visų. O ten, kur mes visi, kur bendruomenė, tauta, valstybė, ten prasideda ir kalbos politika.

Kol bendraujančių asmenų nedaug, susikalbėti nesunku. Bet kai formuojasi didesnės kalbinės grupės, jose kaupiasi vis daugiau pokyčių ir tada sakome: „aname kaime kalba kitoniškai“. Kuo kalbinė bendruomenė didesnė ir įvairesnė, tuo daugiau reikia susitarimo. Todėl kalba yra ne mano, ji yra mūsų visų. O ten, kur mes visi, kur bendruomenė, tauta, valstybė, ten prasideda ir kalbos politika.

Kai tarpusavyje tariasi informatikai, jie vėliau ar anksčiau ima rašyti informatikos terminų žodynus; kai tariasi teisininkai, jie ne tik rašo teisės terminų žodynus, bet ir apibrėžia terminus sutartyse ir teisės aktuose. Taip pat elgiasi geologai, inžinieriai, statybininkai ir visos kitos specialybės. Standartizacijos departamente užsisakykite kokį nors standartą ir jame rasite trumpą terminų žodyną.

Arčiausiai pragmatinio idealo yra dalykinė, administracinė kalba: vienas žodis = viena reikšmė. Taisyklingumas reikalingas tik tam, kad būtų pasirinktas vienas vienintelis variantas. Muitinės, registro, kadastro, teisės aktų sąvadų, kitų sąrašų valdytojams nereikia skaityti moralų apie kalbos taisyklingumą, nes jo reikalauja pati sistema, kuri neveiktų arba prastai veiktų esant variantiškumui, pasirinkimui. Jeigu dalykiniame sąraše yra gandras, jame nebus gužučio, starkaus ar busilo. Akis čia reikš tik žmogaus regėjimo organą, o ne akivarą, tinklo skylę, mezginio kilpelę, bičių korio duobutę, bulvės išaugą ar žiedo papuošimą. Komunikacinio efektyvumo siekimas pats savaime sukuria savireguliaciją.

Grįžkime prie pinigų. Pragmatiniam interesui dažniausiai atstovauja verslas. Reikalavimas, kad pavežėjai Lietuvoje nors kiek susišnekėtų lietuviškai, prievolė sudaryti su klientais sutartis valstybine kalba, lietuviški įmonių pavadinimai atvirai vadinami kliūtimi verslui. Išvaryk gimtąją kalbą ir verslas suklestės! Ir tada kurpiami teisės aktai, stumiantys mūsų kalbą į pašalį. Tai kodėl vis dar gyvename savo kalbos name ir neskubame į didįjį kalbų bendrabutį?

Atsakymas – kitame skirsnyje.

Tapatybės dalis, simbolis, vertybė

Valstybė mums ne vien teritorija, lopinėlis gaublyje, o kalba – ne tik ženklų sistema ir bendravimo priemonė, bet ir ryšys su istorija, papročiais, tikėjimu. Kai vokiečių mąstytojai sukūrė ir paleido į pasaulį tautos sąvoką, santykiai tarp piliečio ir kalbos pasidarė labai glaudūs ir asmeniški. Kalba tapo tautinės ir pilietinės savasties dalimi, bent iš dalies pakeitė religinę tapatybę ir ištikimybę siuzerenui.

Bet šie santykiai liko painūs. Rusų kalba kūrusio Fiodoro Dostojevskio duktė Liubovė didžiojo rašytojo biografijoje „Dostoyewski geschildert von seiner Tochter“ apie savo tėvą be jokių išlygų rašo „lietuvis“. Jeigu maršalui Juzefui Pilsudskiui kas nors būtų pasakęs, kad šis esąs lenkas, nes kalba ir rašo lenkiškai, kažin ką būtų atsakęs nartusis Lenkijos valstybės viršininkas, 1926 metais su žodžiais „Lietuvis esu ir lietuvišką tvarką jums įvesiu!“ išvaikęs neveiklų Lenkijos Seimą. Lenkiškai rašęs Česlovas Milošas, puikiai suvokęs sudėtingą mūsų regiono likimą, prisistatydavo esąs lietuvių bajoras.

Pasibjaurėjimo tautos ir patriotizmo fenomenu neslepianti Vakarų civilizacija pastaraisiais dešimtmečiais atkakliai mėgina nukirsti ryšį tarp asmens ir jo tautinės, kalbinės, religinės tapatybės. Laimei, mėginimas išauklėti tik ekonominį žmogų, homo economicus, nėra sėkmingas.

Pasibjaurėjimo tautos ir patriotizmo fenomenu neslepianti Vakarų civilizacija pastaraisiais dešimtmečiais atkakliai mėgina nukirsti ryšį tarp asmens ir jo tautinės, kalbinės, religinės tapatybės. Laimei, mėginimas išauklėti tik ekonominį žmogų, homo economicus, nėra sėkmingas. Su tuo tenka sutikti ir didiesiems liberalizmo apologetams, nes ekonominės valstybių raidos per pastaruosius 40–50 metų skirtumų taip ir nepavyko paaiškinti vien ekonominio suinteresuotumo siekimu, neįtraukiant kultūrinio dėmens.

Kalbą kaip vertybę labiausiai iškelia konservatyvusis ideologinis sparnas. Čia daug dėmesio skiriama tradicijai, todėl vertinamas archaiškumas (ir kartojamas mitas apie „seniausią pasaulyje lietuvių kalbą“). Čia kitos kalbos dažnai suvokiamos kaip grėsmė: lietuvių kalbai gresia išnykimo pavojus! Q, X, W! Kalbos išdavystė! Čia mėgaujamasi gimtosios kalbos įtaka ir nemanykite, kad lietuviai šiuo požiūriu išskirtiniai: anglų kalba šiuo metu gerokai veikia kitas kalbas; be prancūziškos kilmės žodžių anglų kalboje menkai kas beliktų; daug senosios suomių ir estų leksikos yra baltiškos kilmės. Čia pinigų skambesį ir gerus skaičius pelno ir nuostolių ataskaitos apatinėje eilutėje keičia pagarba, prisirišimas, meilė, kartais įtarumas ir arogancija.

Ką daryti, kai susiduria pragmatinis ir vertybinis požiūris? Geriausias pasiūlymas – užsidirbti iš kalbos: kurti kompiuterinius šriftus, vertimo ir šnekos atpažinimo programas, šnekos sintezatorius, virtualius asistentus. Pasaulinė kalbos paslaugų industrija viršija 56 milijardus dolerių. Atsignybkime ir mes tos rinkos gabalėlį! Juk pragmatinio ir vertybinio požiūrio susidūrimas gali kurti gėrį, pavyzdžiui, mašininio vertimo technologijos, gimusios kaip Sovietų Sąjungos šnipinėjimo įrankis, tapo instrumentu, saugančiu kalbų įvairovę.

Besaikis vertybinio požiūrio iškėlimas pavojingas, nes derėtis nelinkstama. Įsirausiame Trijų Raidžių, Kurių Vardo Negalima Minėti, apkasuose ir piktais žodžiais šaudome į kiekvieną horizonte prabėgantį Lietuvos lenką.

Pragmatinio ir vertybinio požiūrio susidūrimas – minų laukas, per kurį negalime drožti tiesiai, nesižvalgydami. Tai vertybiniai klausimai, kuriais galutinio sutarimo nėra ir niekada nebus.

Lingvistinių teisių objektas

Trečioji labai svarbi, bet Lietuvoje iki šiol retokai minima kalbos politikos atrama – lingvistinės teisės, kurios yra bendrųjų žmogaus teisių dalis. Politiniame Lietuvos gyvenime jomis rimtai rūpinasi tik lenkų tautinė mažuma ir tai daugiausiai tik diskusijose apie pavardžių rašymą asmens dokumentuose, kartais dėl vietovardžių. Pagarba jiems už tokį požiūrį!

1995 metų Valstybinės kalbos įstatyme lingvistinės teisės neminimos iš viso, jas galima įžvelgti tik teiginiuose apie tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų teisę puoselėti savo kalbą, o visose kitose įstatymo vietose žodis „teisė“ minimas tik junginiuose „teisės aktai“, „teismas“, „teismo procesas“.

Lingvistines teises labiausiai įvertiname tada, kai jų stinga. Mes visiškai natūraliai priimame faktą, kad ant prekių klijuojami lipdukai su maisto produktų sudėtimi, kilmės šalimi ir panašia informacija. Tai yra vartojų teisių dalis, kurios raiška – valstybinė kalba. Kai kuriose šalyse, tarkime, Danijoje, valstybė tokio reikalavimo nekelia. Turbūt nustebtume vaistų pakuotėje neradę lietuviško aprašo, gal net imtume skųstis.

Apie lingvistines teises turime kalbėti daugiau:

• teisę gauti paslaugas valstybine kalba. Šis klausimas daug diskusijų nesukelia: pirkėjai prekybos centruose, klientai taksi (bet ne pavežėjų!) automobiliuose ir autobusuose, pacientai ligoninėse ir dantų kabinetuose, interesantai visose savivaldybėse ir valstybės institucijose turi girdėti lietuvių kalbą;

• teisę gauti informaciją valstybine kalba. Ar Lietuvos pilietis turi teisę susipažinti su teisės aktais, įskaitant visą teisėkūros procesą, lietuvių kalba? Gal kai kam klausimas atrodytų keistas, bet 2020 metais Valstybinė kalbos inspekcija gavo ne vieną skundą iš organizacijų ir piliečių dėl to, kad ministerijos, dalyvaujančios Europos Sąjungos teisės aktų kūrime, siuntinėja suinteresuotosioms grupėms angliškus dokumentus ir reikalauja atsakyti angliškai;

• ar klientas turi teisę rašytis lietuvišką sutartį, nors bankas ar draudimo įmonė jam kiša anglišką tekstą?

Darbo sutartys ir darbų saugos dokumentai irgi turi būti valstybine kalba. Prancūzijos teismas nubaudė General Electric padalinį 580 000 eurų bauda už tai, kad techninė dokumentacija nebuvo išversta į prancūzų kalbą, dar 20 000 eurų už kiekvieną teismo nurodymo nevykdymo dieną.

Daugiau sumaišties sukelia klausimas, ar į lingvistinių teisių apimtį patenka teisė gauti paslaugas taisyklinga lietuvių kalba. Ką daryti, jeigu darželio auklėtojos tarimas tolimas nuo standartinės kalbos? Ar galiu reikalauti, kad mano vaikas iš mokytojų lūpų girdėtų taisyklingą tarimą?

Daugiau sumaišties sukelia klausimas, ar į lingvistinių teisių apimtį patenka teisė gauti paslaugas taisyklinga lietuvių kalba. Ką daryti, jeigu darželio auklėtojos tarimas tolimas nuo standartinės kalbos? Ar galiu reikalauti, kad mano vaikas iš mokytojų lūpų girdėtų taisyklingą tarimą? Ar taisyklingumas – vien tik Kalbos komisijos rūpestis, ar tai ir individo lingvistinių teisių dalis?

Šios teisės nėra absoliučios ir kartais jas tenka riboti, siaurinti, ieškoti kopromiso, ypač santykiuose su tautinėmis mažumomis. Tai aiškiai pajutau dalyvaudamas Tautinių mažumų įstatymo projekto rengimo grupėje ir dabar manau, kad lingvistinių teisių akcentavimas padėtų lengviau diskutuoti apie tokias įsisenėjusias problemas, kaip pavardžių rašymas asmens dokumentuose. Manau, kad kalbėjimas apie teises, o ne vien pareigas savaime turėtų skatinti pagarbą oponentui.

Nepamirškime, kad lingvistinės teisės veikia ne tik valstybės viduje, tai ir tarptautinio diskurso dalis. Europos Sajungos centrinės institucijos kasmet vertimui skiria daugiau kaip vieną milijardą eurų. Visi Europos Parlamento deputatai teisės aktų projektus gauna gimtąja kalba; šios nuostatos laikomasi rūpestingai, nes buvo precedentų, kai Europos Parlamento deputatai blokuodavo teisėkūros procesą negavę vertimų.

Taigi kalbos politika laikosi ant trijų atramų: komunikacinio efektyvumo, tapatybės siekimo ir žmogaus teisių. Tai balanso metafora, nes trijų taškų atrama yra patikima. Negriaukime nė vienos iš jų, nebūkime kategoriški ir visus kilusius klausimus spręskime diskusijomis ir bendru sutarimu.