Kiek buvo šalyje krizių per tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, kas bebūtų tuo metu valdžioje, visada pirmieji būdavo skriaudžiami savarankiškai dirbantys piliečiai. Kitas, kartą gavęs nuo valdžios per nagus, užsikoduotų nuo verslumo kaip nuo kokio žalingo įpročio. Arba mautų iš tokios šalies neatsigręždamas. Bet lietuvis ne toks – pabamba, skolas išsimoka, pasidomi, kokia verslo ar amato forma mažiausiai apmokestinama, ir vėl savarankiškai stojasi ant kojų.

Kiek būta apklausų, tvirtinančių, kad verslumo dvasia iš jaunimo jau galutinai išvaryta – visi tesvajoja užaugę tapti valstybės tarnautojais arba emigruoti. Bet iš kiekvienos kartos atsiranda keistuolių, bandančių savarankiškai verslauti. Daugiausia jų priviso didžiuosiuose miestuose ir absoliuti dauguma lyg tyčia balsuoja už dešiniąsias bei liberalias partijas. Matyt, kažkur girdėjo, kad liberalai ir konservatoriai, skirtingai nuo visokių socialistų, pasisako už mažesnį valstybės kišimąsi į ekonomiką, mažesnį perskirstymą ir mokestinę naštą.

Kadangi „freelanceriai“ 2020 m. spalį balsavo daugiausia už dabartinės centro dešinės valdančiosios koalicijos partijas, o kai kurie iki šiol jas palaiko, tai suplanavusi politiškai nusižudyti Vyriausybė būtinai turi jiems už tai atkeršyti padidindama mokesčius.

Kadangi „freelanceriai“ 2020 m. spalį balsavo daugiausia už dabartinės centro dešinės valdančiosios koalicijos partijas, o kai kurie iki šiol jas palaiko, tai suplanavusi politiškai nusižudyti Vyriausybė būtinai turi jiems už tai atkeršyti padidindama mokesčius. Nes jau niekaip nepatikėsiu, kad valdančiosios daugumos politikai viliasi, jog savarankiškai dirbantys piliečiai iki 2024 m. spės užmiršti, kas jiems ištuštino piniginę ir sugriovė viso gyvenimo planus. Ypač tie, kas patys pildo pajamų ir išlaidų žurnalą ir kiekvieną mėnesį teikia ataskaitas „Sodrai“, todėl kaskart akivaizdžiai mato, kur prasmenga jų uždirbti pinigai.

„Čia toks lietuviškas Stokholmo sindromas – patenki į valdžią ir rūpiniesi rinkimuose nebalsavusių interesais. Labai būdinga dešiniesiems ir liberalams. Per rinkimų kampaniją visi kalba, kaip negerai dirba (valdantieji). Po rinkimų ir alkoholio draudimai gerai, ir mokesčius kelti reikia. Nors už dešiniuosius socialinės rūpybos chebra vis tiek nebalsuos“, – paaiškino man tą lietuviškos politikos reiškinį viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.

Pristatydamas planus didinti mokesčius savarankiškai dirbantiems asmenims Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas netgi prikišo, kad pirmojo ir antrojo karantinų metu valstybė išmokėjo jiems 243,7 mln. eurų. Esą tai kažkaip pateisina mokesčių didinimą ir didesnes socialines garantijas, kurių savarankiškai dirbantieji nei norėjo, nei prašė. Tai leiskite paklausti, kas, jei ne ta pati valstybė, uždraudė individualią veiklą įregistravusiems asmenims per karantiną ja verstis, o paskui numetė po 270 eurų per mėnesį, kurių užteko tik nemirti iš bado maitinantis kruopomis ir antros rūšies šlapia dešra.

Per pirmąjį karantiną, kol pandemijos valdymui dar dirigavo Sauliaus Skvernelio vyriausybė, tos išmokos dalintos visiems iš eilės. Pakako, kad žmogus būtų įregistravęs individualią veiklą, o ar ji kaip nors buvo suvaržyta, domėtis neliko laiko. Antrojo karantino metu atsirado VMI sudarytas nukentėjusių veiklų sąrašas – nepatekusieji į jį pinigų negavo. Dar vėliau jau reikėjo įrodinėti, kad pajamos sumažėjo daugiau negu 30 proc.

Vos tik žiniasklaidą užplūdo stambiųjų verslų atstovų skundai, esą jiems sunkiai sekasi rasti samdinių, buvo galima tikėtis, kad netrukus sulauksime bandymų prispausti savarankiškai dirbančius ir mokesčius mokančius piliečius. Kaip čia dabar statybų bendrovė neranda apdailininkų, o skelbimų portaluose mirga šias paslaugas teikiančių laisvųjų amatininkų pasiūlymai.

Vos tik žiniasklaidą užplūdo stambiųjų verslų atstovų skundai, esą jiems sunkiai sekasi rasti samdinių, buvo galima tikėtis, kad netrukus sulauksime bandymų prispausti savarankiškai dirbančius ir mokesčius mokančius piliečius.

Kaip čia dabar statybų bendrovė neranda apdailininkų, o skelbimų portaluose mirga šias paslaugas teikiančių laisvųjų amatininkų pasiūlymai. Tik skaudžiausia, kad tokį stambiojo verslo užsakymą ėmėsi vykdyti smulkiųjų į valdžią išrinkti politikai.

Kas atidžiau stebėjo 2008 – 2012 m. krizinio Seimo ir Andriaus Kubiliaus vyriausybės veiklą, turbūt prisimena, kaip po poros mokesčių didinimų trečiajam pasipriešino Eligijaus Masiulio vadovaujamas Liberalų sąjūdis. Kur dabar yra šis buvęs politikas, visi žinote ir be mano priminimo. Dvi liberalios partijos valdančiojoje daugumoje dabar kalba apie partnerystę, kanapes ir žalią ekonomiką, o savo pamatinę nuostatą priešintis bet kokiam mokesčių didinimui liberalai prarado kartu su „MG Baltic“ skandalo iš politikos išvarytais lyderiais.

Net ir Laisvosios rinkos institutas tarsi pasitraukė į šešėlį, užleisdamas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį antivakserių ir homofobų institutams. Dar mažiau vilties, kad klasikinio liberalizmo vertybes apgintų parlamentinė opozicija, kuri skelbiasi kairiąja ir vis užsimena apie didesnio perskirstymo būtinybę.

Kelių ekonomistų ir vienos europarlamentarės įkyrus kalbėjimas apie „gyvulių ūkį“, esą išnyksiantį tik tada, kai vienodus mokesčius mokės korporacijų samdiniai ir savarankiškai dirbantys amatininkai bei ūkininkai, neįvertina esminio šių veiklų skirtingumo. Kasti griovį „nuo stulpo iki pietų“ už fiksuotą algą ir pačiam susirasti klientų užsakymų bei rizikuoti investuojant į veiklą nuosavas lėšas – visiškai kitoks atsakomybės lygis.

Vos tik skirtumai, pavyzdžiui, su kaimynine Latvija iš kelių virs keliomis dešimtimis procentų, noras prisidėti prie tėvynės viešojo sektoriaus išlaikymo gali išgaruoti.

Jauniausia „freelancerių“ karta, užsakymų susirandanti visame pasaulyje, o mokesčius nuo savo veiklų kūrybinių industrijų bei informacinių technologijų srityse moka Lietuvoje dažniausiai tik iš patriotizmo.

Tačiau jis turi labai aiškias ribas, kada jau nustoja lemti apsisprendimą, kuriai šaliai mokėti mokesčius. Vos tik skirtumai, pavyzdžiui, su kaimynine Latvija iš kelių virs keliomis dešimtimis procentų, noras prisidėti prie tėvynės viešojo sektoriaus išlaikymo gali išgaruoti.

„Nelabai pavyks... Čia pat Latvija, su labai padoriu individualaus verslo apmokestinimu“, – komentuoja Lietuvos politikų planus didinti mokesčius į Liepoją savo veiklą jau anksčiau perkėlęs pasvalietis Linas. Žinau ir jo pavardę, bet jums nesakysiu.

Už ką „freelancerių“ nekentė kairiaisiais save vadinantys politikai, aš dar galėjau suprasti. Nieko iš valdžios neprašančiam piliečiui, kuris arogantiškai teigia, esą sau gerovę nori susikurti pats, kairiųjų pastangos visus apginti ir visais pasirūpinti atrodo kaip beprasmis populizmas.

Kiekvienas profsąjungų išreikalautas minimalios algos didinimas reiškia, kad savarankiškai dirbančiam žmogui didėja PSD mokestis ir kitos pagal MMA apskaičiuojamos įmokos, o pajamos lieka nepakitę. Tačiau dešiniųjų planai didinti „freelanceriams“ mokesčius yra tarsi peilio dūris į nugarą. Tokių išdavysčių rinkėjai neužmiršta.