Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 2–9)
Nuo tada kai žmonės sukilo prieš Dievą, jie nuolat išgyvena susiskaldymą ir nebegeba suprasti rimto pokalbio apie vienybę. Tačiau krikščionis turėtų suprasti. Jei jis tiki, jog Kristus mirė tam, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), turėtų iš to daryti išvadas kiekvienoje gyvenimo srityje, taip pat ir santuokoje.
Savo Dvasios dovana Jėzus išlaisvina žmogų iš jo širdies kietumo ir naujai suteikia galimybę gyventi tuo, kas buvo nuo sukūrimo pradžios. Krikščionis atranda Jėzuje tikrąją žmogaus vertę: būti Dievo, kuris jį be galo myli, draugu; tad ir krikščionio gyvenimas santuokoje yra šio didingo slėpinio atvaizdas.
Beje, Jėzus savo pirmąjį stebuklą padarė Galilėjos Kanoje, kad išgelbėtų jaunavedžių džiaugsmą: pakeitė vandenį į vyną. Visi vestuvių dalyviai buvo vieningos nuomonės, jog vėliau atneštas vynas yra daug geresnis už prieš tai buvusį (Jn 2, 1–10).
Jėzus ir šiandien yra pasirengęs, jei jis pakviečiamas į šeimą, padaryti šį stebuklą, kad vėlyvasis vynas – ilgų metų subrandinta meilė ir vienybė – būtų geresnis už ankstyvąjį vyną – pirmųjų metų įsimylėjimą, – kuris yra nuostabus, bet be brandos virsmo neišliekantis.
