Sovietiniai metodai
Kinija užsirūstino, kai Lietuva sutiko, kad Taivanas atidarytų mūsų šalyje prekybos atstovybę. Atrodytų, kas čia nepaprasto? Normali praktika, kai atskiri miestai, regionai įvairiais formatais draugauja tarpusavyje. Prekyba ir draugystė tarp tautų ir miestų yra puikus civilizacijos pasiekimas. Bet tik ne diktatoriams, kuriems viskas turi būti pajungta Vadui, Partijai ir Nacijai. Ką Taivanas gali ir ko negali, atidžiai kontroliuoja budri Kinijos komunistų partijos akis. Neprasprūdo ir prekybos atstovybė Lietuvoje. Nesuderinta, neatsiklausta, vadinasi, negalima.
Jeigu tarp normalių šalių panašus ginčas būtų sprendžiamas diplomatine kalba, tai tik ne pas diktatorius. Komunistai nurodė nepirkti nieko iš Lietuvos, nieko neparduoti. Seni sovietiniai metodai. Kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga nubaudė ją nebepirkdama žuvies..
Jeigu pažiūrėtume į ekonominius rodiklius, tai kas ką galėtų nubausti? Iš Lietuvos Kinija perka vos už 300 mln. eurų per metus, kas yra labai mažai, o štai Lietuva importuoja prekių už 1,2 mlrd. eurų. Aišku, Lietuva atvira šalis ir nesiims nieko bausti ir drausti, nes mes tuo ir skiriamės nuo diktatorių, kad sprendimai neateina iš Vado kabineto.
Neerzinkit drakono
Nereikia apsimetinėti, kad Lietuva anksčiau kažką reiškė Kinijai. Niekada nereiškė absoliučiai nieko. Komunistinės Kinijos draugai visada buvo didžiausi pasaulio tironai. Tokie, kaip mylimas bičiulis Vladimiras Putinas, Aliaksandras Lukašenka ar kruvini Afrikos despotai. Užtenka pažiūrėti, su kuo mielai fotografuojasi Kinijos aukšti kompartijos šulai ir kaip atstovai balsuoja Jungtinių Tautų posėdžiuose. Tai ar išvis Lietuvai pakeliui su tokia kompanija?
Diktatorių pasaulyje daug ir Lietuva čia jų nei auklėja, nei jiems nurodinėja. Bet visgi Lietuva yra laisva ir nepriklausoma šalis ir draugausim mes su tais, kurie myli tą laisvę ir nepriklausomybę.