Susisiekimo ministras Marius tvirtina, kad pasauliui susiekti su Lietuvos sostine yra didelė problema: sovietinę okupaciją primenantis pastatas neatitinka modernios Lietuvos įvaizdžio.
Matote, jau turime dvi rimtas priežastis griauti VNO atvykimo terminalą: 1) ideologinė – istorinė, 2) pižoniška savęs ir savo valstybės vertinimo skalė.
Esą mes esame neįtikėtinai modernūs, bet pastatas tam prieštarauja, todėl iš Paryžiaus arba iš Berlyno, arba iš Romos atskridęs turistas gali būti žiauriai suklaidintas. Turistą tiesiog galėtų ištikti kognityvinis šokas. Aš, žinoma, nekalbu, koks šokas ištinka į pasaulio ar Europos futbolo čempionato atranką atskrendančias rinktines. Bet ne dėl oro uosto. O dėl „stadiono“, kuriame tenka rungtyniauti labai modernioje Europos valstybėje. Na, bet tai kita modernumo tema, kurios ministrai stengiasi nevystyti.
Grįžkime į VNO. Sėskime į lėktuvą ir skriskime. Į Europą! Į sostines!
Nusileisime Paryžiaus „Beauvais“ oro uoste. Iš pradžių dingtelės mintis, kad ne į tą lėktuvą įsėdome. Gal kažkur Balkanuose nutūpėme? Eliziejaus laukų spindesys? Luvro, Versalio karališkoji didybė? Ir pavymui: et, paryžiečiai, kaip čia tokią daržinę jūs priskiriate kvapą gniaužiančiai krypčiai „Paris“, jeigu aplinkui tik laukai ir karvės, ir traktoriukai? Ar negėda Europai rodyti tokį dėžutinį oro uostą?
Skrendame į BER: Berlynas, „Brandenburg“. Vien tik išgirdę šio oro uosto pavadinimą mano kolegos žurnalistai vokiečiai rūgščiai raukosi. Nes jeigu pradėsime kalbėti apie šį oro uostą, teks aptarti vokiečių gėdą. Visai neseniai BER atidarymo proga pasisakė mūsų ministro Mariaus kolega vokietis Andrea: „Anekdotai apie Berlyno oro uostą pagaliau pasibaigs“.
Tai buvo siaubingas anekdotas: tvarkingi, kruopštūs, darbštūs vokiečiai jį turėjo atidaryti 2010 – aisiais. Paskui truputį pavėlino inauguraciją – 2012. Galiausiai pirmas lėktuvas pakilo iš šio nacionalinio pasididžiavimo, bet su beveik dešimties metų vėlavimu. Projektavimo klaidos, korupcija, lėšų pereikvojimas. Poros milijardų projektinė kaina padidėjo beveik tris kartus, tarsi ten eurus būtų skaičiavę ne vokiečiai, o atsipūtę graikai ar italų mafija.
Na, gerai, skrendam pas italus. Į Romą! Leisdamiesi grožimės apačioje dunksančiu Koliziejumi, Antikos forumais, šv. Petro bazilika. Nusileidome Romos Ciampino – CIA oro uoste. Vajetau! Jokio eurodizaino, jokios architektūrinės modernybės. Angarai, ir tiek. Jeigu ne tiršta espreso kava, net nesuprastum, kad esi Italijos sostinėje. Daug kas iš mano pažįstamų nusivilia. Sako: kaip tu gali gyventi mieste su tokiu negražiu oro uostu. Nukreipiu juos į kitą – į mados butikų prikimštą Fiumicino. Susimoka ir skrenda per Amsterdamą arba Frankfurtą. Nes yra tokia kategorija keliautojų, kurie keliauja ne į šalį, ne į miestą, o į oro uostą. Vienas mano pažįstamas sako negalįs lankyti Graikijos salų vien dėl oro uostų – ne tas lygis!
Jeigu atvirai, tai man dėl CIA truputį gėda. Tarsi Roma neturėtų tokio architektūros genijaus su lietuviškais genais Massimiliano Fukso. Jis, beje, kinams suprojektavo neregėto modernumo oro uostą „Shenzhen Bao’an International Airport“: išsiraitęs kaip egzotiška žuvis manta, pusė milijono kvadratinių metrų, gluminanti geometrija, neregėtos statybinės medžiagos. Kinams tokio reikėjo. Kinams reikia, kad pasaulis aikčiotų. Fuksas padarė, kad aikčiotų. Romai nebereikia, kad pasaulis aikčiotų žiūrėdamas į jos oro uostą. Vilniui reikia, kad VNO taptų autentišku Europos G tašku ir aikčiotų.
Domėjausi, kodėl italai nenugriauna savojo Ciampino su fašistinės istorijos tvaiku. Yra vienas argumentas, nors, žinoma, „Teslų“ savininkai jo nesupras. CIA italams – tai jų XX amžiaus istorijos vadovėlis. Triumfo, apmaudžių pralaimėjimų, gedulingų ir iškilmingų sutiktuvių, istorinių skrydžių vieta. Iš čia link Šiaurės ašigalio startavo generolo Umberto Nobile dirižablis „Norge“. Čia pirmąsyk aviacijos istorijoje įvykdytas skrydis sraigtasparniu, kurį 1930 metais suprojektavo inžinierius Corradino D‘Ascanio. Iš čia 1993 metų rudenį į svarbią apaštalinę kelionę išskrido šventasis Karolis Wojtyla. Leidosi VNO.
Bet palaukite – čia jau nebe italų, o mūsų oro uosto istorija. Ar ne?
Prisimenate tą unikalią nuotrauką: apstulbusio prezidento Brazausko akivaizdoje popiežius bučiuoja VNO pakilimo taką? VNO yra mūsų pakilimų ir nusileidimų takas, mūsų istorijos atvykimų terminalas. Čia iš Maskvos atvyko Gorbačiovas – tą paskutinį kartą atvyko, kad sužinotų, kas toliau bus. Čia iš Romos atvyko Stasys Lozoraitis, kad pabandytų kažką pakeisti, bet nepakeitė.
Čia grįždavo visi mūsų sporto svajonių ir ambicijų vykdytojai, olimpiadų didvyriai, prezidentai, karaliai ir karalienės. Čia mes mokėmės keliauti po Europą, pratinomės prie vakarietiškų atostogų standartų, sutikinėjome grįžusius iš emigracijos artimuosius.
Yra kaip yra: smulkūs istorinių atskridimų faktai, asmeninės atvykimo terminalo emocijos nublanksta prieš prigimtinį norą: seną pasaulį griaunam, naują statom. Tarkime, Kauno meras įsivaizduoja, kad Europos kultūros sostinės idėja prasideda ir baigiasi naujomis trinkelėmis. Griauna, stato. Šią vasarą kalbėjau su Materos – tai toks netvarkingų akmenų miestas Pietų Italijoje, 2019 metų Europos kultūros sostinė. Klausinėjau, ką žada griauti, ką statyti. „Neleidžiame nė vieno akmens pajudinti, – neduok Dieve“.
Naujos lietuviškos aero-fanaberijos puoselėtojai vardija nerealius gražiausių ir didžiausių pasaulio oro uostų pavyzdžius: „Kaip Miunchene! Kaip Helsinkyje! Kaip Madride!“ Pamiršta, kad tie gigantiški oro uostai skraidina labai daug keleivių labai dideliais orlaiviais į labai tolimus kraštus. Pamiršta, kad mūsiškiame oro uoste įlaipinimo – išlaipinimo „rankovės“ liūdnai laukia vieno kito „Lufthansa“ skrydžio. Nes „Ryanair“ ir „Wizzair“ už nedidelius pinigus į nedidelius oro uostus skraidina keleivius su nelabai didelėmis kelionių pretenzijomis. Išskyrus keletą pižonų su „Vuitton“ lagaminais – kol kas tokia yra absoliuti keliautojų dauguma.
Kas būtų, jeigu Roma nugriautų Ciampino angarus, kuriuose Mussolinis laikė savo karo lėktuvus? Tektų griauti kvadratinį Koliziejų EUR kvartale, FAO rūmus prie Circo Massimo ir daugybę kitų fašistinės architektūros paveldo pastatų.
Roma nesiryžta. Kažkas sakė: lietuviai – drąsuolių tauta. Vis tik sovietinių architektūros formų naikintojams reikėtų pradėti ne nuo VNO.
O nuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rūmo, kurį 1956 metais LSSR „vyriausybei“ suprojektavo toks Levas ir toks Vladimiras. Avanti popolo! Pirmyn, modernioji antivakserių ir Stambulo konvencijos priešininkų tauta.
