Ar pamenate laikus, kai ištraukęs iš plataus raudono švarko kišenės pusplytės didumo mobilųjį telefoną „Nokia 1610“ ir garsiai šnekėdamas ten, kur visi tyli, atrodėte svarbiu žmogumi? Amžių sandūroje telefonai mažėjo, mobiliojo ryšio paslaugos atpigo, o „Nokia 3310“ jau galėjai rasti kiekvieno mokinuko ar prakutusio pensininko kišenėje. Jeigu renginyje kažkas pagerbiamas tylos minute, per tą minutę būtinai turėdavo suskambėti visiems iki gyvo kaulo įkyrėjusi standartinė skambučio melodija „Nokia tune“ – Francisco Tarrega „Gran Vals“ ištrauka.

Paskui Steve Jobsas parodė pirmąjį „iPhone“ ir prasidėjo išmaniųjų telefonų revoliucija, pakeitusi mūsų santykį su pasauliu. Naujausios kartos juodas arba auksinis „iPhone“, geriausia – brangesnė „Pro“ arba „Pro Max“ versija – tapo statuso simboliu, o „Android“ įrenginys reiškė, kad manote esąs praktiškas žmogus, nenorintis permokėti už prakąsto obuolio ženklą. Mygtukinis telefonas išmaniųjų laikais skelbė, kas esate technofobas arba liguistai saugote savo privatumą nuo vartotojų duomenis renkančių korporacijų, ateivių ar viską norinčių žinoti valstybės tarnybų.

Telefono pasirinkimas galėjo simbolizuoti jūsų statusą, santykį su technologijomis arba visiškai nieko nereikšti, bet dar niekada nebuvo tapęs politinių pažiūrų deklaracija. Tačiau šią savaitę paskelbtas Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos Lietuvoje parduodamų trijų Kinijos gamintojų išmaniųjų 5G įrenginių saugumo tyrimas situaciją pakeitė iš esmės.

Telefono pasirinkimas galėjo simbolizuoti jūsų statusą, santykį su technologijomis arba visiškai nieko nereikšti, bet dar niekada nebuvo tapęs politinių pažiūrų deklaracija. Tačiau šią savaitę paskelbtas Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos Lietuvoje parduodamų trijų Kinijos gamintojų išmaniųjų 5G įrenginių saugumo tyrimas situaciją pakeitė iš esmės.

Trumpai priminsiu šio tyrimo išvadas: du iš trijų kiniškų telefonų, pagaminti koncernų „Huawei“ ir „Xiaomi“, turėjo rimtų saugumo spragų. „Tyrimo metu buvo nustatytos 4 esminės kibernetinio saugumo rizikos. Dvi susijusios su gamintojo įrenginiuose įdiegtomis programėlėmis, viena – su asmens duomenų nutekėjimo rizika ir viena – su galimais žodžio laisvės ribojimais“, – skelbė NKSC specialistai.

Nemaža dalis IT ir telekomunikacijų temomis pasisakančių viešosios erdvės komentatorių šią ataskaitą sutiko kritiškai, netgi kaltino NKSC įsitraukus į JAV ir Kinijos prekybinius karus amerikiečių pusėje. Atsirado priekaištaujančių, kad net „Apple“ telefonai surenkami žemyninėje Kinijoje, nors ir Taivano kompanijos gamyklose, o be Kinijoje pagamintų komponentų neapsieina nė vienas prietaisas. Kiti priminė, kaip „Google“ Rusijos Valstybės Dūmos rinkimų išvakarėse pašalino iš „Youtube“ Aleksejaus Navalno šalininkų filmukus apie „protingą balsavimą“ renkantis Vladimiro Putino režimui nepalankiausius kandidatus.

Abejota ar NKSC tyrimo rezultatai nebus užmiršti greičiau, negu žiniasklaidos pranešimai apie juos nusislinks žemyn iš pirmųjų naujienų portalų puslapių.

Tačiau nutiko tai, ko skeptiški lietuviai ir prekiautojai kiniškais įrenginiais mažiausiai galėjo tikėtis – naujieną iš Lietuvos apie NKSC tyrimą išplatino didžiosios pasaulio naujienų agentūros, paskelbė skaitomiausi naujienų portalai ir popieriniai laikraščiai. Kiniją tai įsiutino – valstybinis Pekino laikraštis „Global Times“ pavadino Lietuvą „antikiniškuoju avangardu Europoje“, kaltino mus provokatyviais veiksmais mėginant pasiekti didesnio Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesio ir grasino, kad dėl to nukentės mūsų pačių interesai.

Ataskaita tapo benzino čiurkšle į liepsnojantį Lietuvos santykių su Kinija laužą, nustelbusia prezidentūros pastangas glaistyti diplomatinį konfliktą pareiškimu, esą Lietuva ir toliau remia „Vienos Kinijos politiką“ bei raginimu greičiau grąžinti į savo postus atšauktus abiejų šalių ambasadorius.

Ataskaita tapo benzino čiurkšle į liepsnojantį Lietuvos santykių su Kinija laužą, nustelbusia prezidentūros pastangas glaistyti diplomatinį konfliktą pareiškimu, esą Lietuva ir toliau remia „Vienos Kinijos politiką“ bei raginimu greičiau grąžinti į savo postus atšauktus abiejų šalių ambasadorius.

Lietuvos ir Kinijos santykių krizė, prasidėjusi nuo Vilniaus sprendimo leisti Taivanui mūsų šalyje atidaryti prekybos atstovybę, padėjo suvokti, kiek minkštosios galios kinai jau spėjo įgyti mūsų visuomenėje. Palyginti tai galėčiau nebent su 2014 m. įvykiais Ukrainoje, kai turėjome unikalią progą sužinoti, kas Lietuvoje retransliuoja Kremliaus propagandos naratyvus.

Skirtingai nuo aiškios Lietuvos visuomenės paramos savo laisvę ginantiems ukrainiečiams, lietuvių požiūris į Kiniją, laikančią Taivaną maištaujančia savo provincija ir siekiančią izoliuoti jį nuo tarptautinių ryšių, nėra toks aiškus.

Net ir po trijų dešimtmečių nuo Sovietų sąjungos žlugimo mums lengviau pavyksta suprasti posovietinės erdvės politikos aktualijas, o Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos problemas knieti palikti Paryžiaus ir Berlyno valiai. Tegul sprendžia didieji žaidėjai, o mes čia maži, silpni, tik bėdos prisidarysime ne laiku išsižioję – tokį požiūrį mums dešimtmečiais bandė įkalbėti Maskva, o dabar tai kala į galvas dar ir Pekinas. Taip pat ir per savo įtakos agentus, dažniai nė nenutuokiančius, kieno užduotis vykdo.

Tokiomis aplinkybėmis mano ir jūsų pasirinktas kasdieniam bendravimui su pasauliu išmanusis įrenginys jau nėra tik įrankis, kurio logotipas reiškia tik asmenines simpatijas vienam ar kitam prekės ženklui. Tai – politinė deklaracija, tarsi raudoni marškinėliai su teroristo Che Guevara portretu arba „koloradinė“ Georgijaus juosta atlape.

Kiniškas telefonas išduoda, kad sąmoningai pasirinkote aštrėjančiame Vakarų ir komunistinės Kinijos konflikte priešo pusę už keliomis dešimtimis eurų sumažintą kainą. 2021 m. „Huawei“, „Xiaomi“ ir kitų gamintojų telefonai renkami iš tų pačių komponentų: procesorius tiekia „Qualcomm“ arba „Mediatek“, ekranus – „Samsung“, kamerų blokus – „Sony“. Visi naudoja tuos pačius gamybos robotus ir kinų darbininkų jėgą. Todėl mažesnė kaina etiketėje gali atsirasti tik tuomet, jeigu jos dalį sumokate brangiausia mūsų laikų preke – informacija apie save.

Ar pastebėjote, kaip mūsų namuose daugėja prietaisų, nuo roboto dulkių siurblio iki dantų šepetėlio, kurie veikia tik instaliavus kinų gamintojo aplikaciją telefone, būtinai prašančią leidimo naudoti mano buvimo vietos duomenis, kontaktus ir netgi nuotraukų albumus? Ir visa tai tampa pasiekiama iš šalių, kuriose negalioja Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas.

Pekinas siunta dėl NKSC tyrimo tikrai ne todėl, kad šis būtų visiškas nesusipratimas. Tyrėjai atskleidė grėsmes, kurias daugelis neva nepriklausomų IT apžvalgininkų stengiasi ignoruoti, nes labai jau patogu gauti savo apžvalgoms naujausius išmaniųjų įrenginių pavyzdžius.

Pekinas siunta dėl NKSC tyrimo tikrai ne todėl, kad šis būtų visiškas nesusipratimas. Tyrėjai atskleidė grėsmes, kurias daugelis neva nepriklausomų IT apžvalgininkų stengiasi ignoruoti, nes labai jau patogu gauti savo apžvalgoms naujausius išmaniųjų įrenginių pavyzdžius. O ir nesinori erzinti bičiulių, įdarbintų itin draugiškai nusiteikusių Kinijos koncernų atstovybių rinkodaros skyriuose.

Ar įsivaizduojate telefonų pardavėją dideliame buitinės technikos pardavimo centre, kuris kinišką telefoną apžiūrinėjančiam pirkėjui pasakytų tai, ką perskaitė NKSC tyrimo išvadose? Geriausiu atveju sumurmės, kad „Huawei“ telefone nebus kai kurių „Google“ paslaugų, bet pasistengus tą draudimą galima apeiti.