Pastarąjį pusmetį Lietuvoje netyla diskusijos apie vadinamųjų antivakserių perkalbėjimą. Daug kalbama apie informacijos trūkumą, įtikinėjimą, aiškinimą, įrodinėjimą, skatinimo ar raginimo priemones. Visa tai yra bėgimas paskui nuvažiavusį traukinį.

Didžioji dauguma skiepytis atsisakančių žmonių nepasitiki ne tik procesą organizuojančiomis politinėmis institucijomis, bet ir mokslu. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas?

Mokslininkas matomas ne kaip ilgus metus kompetenciją ugdantis ir bendrojo gėrio labui žinojimo siekiantis žmogus, o kaip tam tikrų politinių ar ekonominių interesų aptarnautojas. Beveidis mokslininkas, Sorošo ar kitos blogio personifikacijos tarnas.

Pirma, daugeliui mokslas atrodo savo abstraktumu bauginanti koncepcija. Mokslininkas matomas ne kaip ilgus metus kompetenciją ugdantis ir bendrojo gėrio labui žinojimo siekiantis žmogus, o kaip tam tikrų politinių ar ekonominių interesų aptarnautojas. Beveidis mokslininkas, Sorošo ar kitos blogio personifikacijos tarnas.

Toks vaizdinys skatina įtariai žvelgti į bet kokius mokslo atradimus, matyti už jų slypinčias grėsmes, didžiųjų pasaulio valdytojų interesus ar panašias paranojiškas idėjas. Mokslas tampa pavojinga abstrakcija, dalyvaujančia sąmoningame žmogaus naikinimo darbe.

Antra, daugelis nesupranta mokslinio proceso eigos, nesuprantama kaip sukuriamas vienas ar kitas mokslinis produktas, kaip ieškoma sprendimų, koks yra tikrinimo ir saugumo užtikrinimo mechanizmas. Vakcinos gamyba įsivaizduojama kaip kažkokių medžiagų sumaišymas mėgintuvėlyje ir perdavimas visuomenei gyvajam eksperimentui.

Nematant, nesuprantant ir nenorint suprasti mokslinio darbo kompleksiškumo, medicinoje, farmacijoje glūdinčių saugiklių gausos, gali atrodyti, kad gyvename nuolatiniame eksperimente, kuriame bet koks naujas preparatas tiesiog išmetamas į rinką. Toks vaizdinys kelia nerimą ir dažnai nugena į vadinamosios natūralios medicinos ar homeopatijos paieškas.

Trečia, dalies visuomenės viešas palaikymas mokslui ir moksliniam pasaulio aiškinimui sukelia politinėje ar socialinėje opozicijoje esančiųjų pasipriešinimą. Jei nepritari karantino priemonėms, bijai vakcinacijos ar tiesiog erziniesi dėl tariamo kitų teisuoliškumo, tuomet tave erzina ir paprasčiausia parama mokslui.

Rugpjūtį socialiniuose tinkluose nuvilnijusi „I trust science“ ir „Educated.Vaccinated“ rėmelių banga iki šiol sulaukia pasipiktinusių balsų. Dažniausiai piktinamasi ne pačiais šūkiais, bet kvestionuojamas jų reikalingumas arba populiarumas.

Ateinama net iki tokio argumentacijos lygmens, kuriame žmogaus pareiškimas, kad jis yra išsilavinęs ar siekiantis išsilavinimo, gėdinamas kaip tam tikros padorumo ribos peržengimas, banalus ar vulgarus veiksmas.

Ateinama net iki tokio argumentacijos lygmens, kuriame žmogaus pareiškimas, kad jis yra išsilavinęs ar siekiantis išsilavinimo, gėdinamas kaip tam tikros padorumo ribos peržengimas, banalus ar vulgarus veiksmas. O kaip su tais įžeistais asmenimis, kurie manosi priklausantys „uneducated“ arba neišsilavinusių kategorijai? Ar mes neužgauname jų, postuluodami savo pasitikėjimą protu ir mokslu?

Ketvirta, mokslas sulaukia nuolatinės opozicijos iš žmonių, ne tik nedalyvaujančių, bet ir nesuprantančių jo procesų. Tiesa, turinčių visuomenės pasitikėjimą ir autoritetą. Įvairūs politiniai ar socialiniai lyderiai (ar tokiais norintys tapti) nepraleidžia progos pasinaudoti įaudrintomis emocijomis.

Tiek Lietuvoje, tiek likusiame pasaulyje atsirado nemažai politikos žaidėjų, kurie atvirai skelbia mokslo grėsmes ar ginčijasi su moksliniais teiginiais, pateikdami bendrųjų baimių pažiūras, skleisdami sąmokslo teorijas ar nuolat abejodami visais procesais ir jų tikslingumu ar nepavojingumu.

Šie veikėjai skleidžia savo pažiūras nevaržomai, naudodamiesi žodžio laisvės galia. Sulaukę kritikos jie pradeda kalbėti apie cenzūrą, apie tai, kad jiems neleidžiama išsakyti savo nuomonės ar tikėti tuo, kuo tikima. Atvirose diskusijose jų visuomeninis autoritetas leidžia kaip lygūs su lygiais diskutuoti su mokslininkais, nors jų argumentacija neatitinka jokių moksliškumo kriterijų.

Penkta, mokslo vaidmuo viešojoje erdvėje yra persipynęs su įvairiomis kitomis temomis. Mokslininkas žiniasklaidoje labai dažnai gali atsidurti šalia pseudomokslininko ar netgi antimokslines pažiūras turinčio veikėjo, kuriam turi įrodinėti savo veiklos svarbą.

Viešojoje erdvėje įprasta reikalauti ne mokslinio paaiškinimo ar pagrindimo, o mokslinio pasiaiškinimo ar įtikinėjimo. Įrodyk, mokslininke, kad tu mūsų nenuodiji! Įrodyk, kad mokslas užsiima tuo, kuo sakosi užsiimantis! Taip galima mokslinė diskusija tampa tiesiog savo ir savo tyrimų legitimumo įrodinėjimu.

Kodėl reikia kalbėti apie pasitikėjimo mokslu problemą? Pandemija tėra tik vienas iš procesų, kuris išryškino mokslininkų vaidmenį viešojoje erdvėje. Mes žengiame į klimato kaitos, robotizacijos, dirbtinio intelekto vystymosi stadijas, kurios keis ne tik techninę, bet ir socialinę tikrovę.

Šiandien atrodo, kad visos problemos pranyks, jei tik įtikinsime paskiepyti antivakserius. Bet problemos šaknys rezgasi žymiai giliau. Ateityje šis sudėtingas mokslo skeptikų ar principinių jo priešų įtikinėjimo procesas, jį sekantys teisiniai ir socialiniai klausimai tik aštrės.

Šiandien atrodo, kad visos problemos pranyks, jei tik įtikinsime paskiepyti antivakserius. Bet problemos šaknys rezgasi žymiai giliau. Ateityje šis sudėtingas mokslo skeptikų ar principinių jo priešų įtikinėjimo procesas, jį sekantys teisiniai ir socialiniai klausimai tik aštrės.

Mokslo sprendimai vis dažniau susilies su politiniais sprendimais. Vis daugiau krizinių situacijų, visuomenės pasitikėjimo reikalaujančių klausimų bus susiję su kompleksiškais, sudėtingais mokslo siūlomais sprendimais.

Jei nemaža dalis visuomenės iš principo nepasitikės mokslu, jie priešinsis ir neišvengiamiems politiniams sprendimams. Sąmokslo teorijos sklis ne kaip paprasto kvailumo, o kaip baime, nesupratimu varomi pasipriešinimo ir savo tikrovės racionalizavimo įrankiai.