Neseniai LRT.lt duotume interviu buvęs premjeras kalbėjo apie tai, kad sunkiai matytų save vėl dalyvaujantį prezidento rinkimuose ar dirbantį Vyriausybėje. Tiesa, tame pačiame interviu S. Skvernelis prisiminė ir tai, kad tapimas politiku jam pačiam buvo staigmena. Tai galima vertinti ir kaip subtilią užuominą, jog sprendimai tokiais klausimais nėra galutiniai.
Dabar esminis Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ klausimas yra jos tolimesnė ateitis. Turbūt akivaizdžios yra dvi alternatyvos – kurti savo politinę jėgą arba jungtis prie esamos. Visai gali būti, jog greito veiksmo sprendžiant dėl politinės ateities nebus. Labai svarbiu faktoriumi po šių politinių skyrybų yra turto dalybos – kiek „valstiečių“ aktyvistų, ypač regionuose, būtų nusiteikę palikti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) ir sieti savo politinę ateitį su S. Skverneliu. Kol kas ženklų, kad „valstiečių“ skyriai byra, nesimato.
Tiesa, prisijungimas prie jau egzistuojančios partijos kelia savo problemų – iškiltų dotacijos klausimas. Iš tų partijų, kurios gauna valstybės finansavimą, nė viena neatrodo reali demokratų frakcijos sąjungininkė.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) pirmininkė Ieva Budraitė neatmetė galimybės, kad S. Skvernelio komanda galėtų tapti jos partijos dalimi. Žalieji jau parodė pragmatiškumą, kai į Seimo rinkimų sąrašą pasikvietė nedaug bendro su vakarietiškomis šios partijų šeimos vertybėmis turintį buvusį premjerą Algirdą Butkevičių, kuris dabar yra Demokratų frakcijos narys. Sunku įsivaizduoti S. Skvernelį vadovaujantį LŽP, nes partijos programos ašis – vakarietiškos žaliųjų vertybės: aplinkosauga, žmogaus teisės. Pavyzdžiui I. Budraitė dalyvavo „Kaunas Pride“ eitynėse, S. Skvernelį jose įsivaizduoti būtų sudėtinga. Premjero politinis sąjungininkas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis buvo vienas iš pagrindinių renginio kritikų.
Daugelis dabar prisiminė sprendimą, priimtą pirmiausiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) bei dabartinės Lietuvos regionų partijos (LRP) balsais, kuris numato galimybę atskalūnams nuo Seimo frakcijų, kurie įsteigia savo partijas, pretenduoti į valstybės dotaciją. Tad demokratai turi palankias sąlygas pradėti nuo balto lapo.
Tačiau šis kelias nebūtų labai lengvas. Dabartinė sistema apsunkina naujų partijų kūrimą – reikia 2 000 steigėjų. Nors tokiam politikui kaip S. Skverneliui tai nebūtų didelė problema, tačiau tai kainuoja laiko. Vėliau reiktų ir nemažų žmogiškųjų resursų, kad partija imtų veikti visoje šalyje. Galbūt startuojama būtų ne nuo 2023 m. savivaldos rinkimų, kuriems reikia nemažo ilgalaikio įdirbio, bet nuo 2024 m. Seimo rinkimų.
Tačiau yra vienas sprendimas, kuris iš esmės pakeistų padėtį. Tai galimybė kurti naują politinę jėgą prieš savivaldos rinkimus ir į ją suvienyti populiarius visuomeninius rinkimų komitetus. Verslininkas, buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas yra tarpininkavęs užmezgant kontaktus tarp S. Skvernelio ir Lenkijos valdančiųjų. 2018 m. jis buvo įsteigęs asociaciją „Už Lietuvą“, kuriai priklausė T. Pačėso vadovaujamas visuomeninis rinkimų komitetas „Už Alytų“, Ričardo Malinausko, Arūno Margelio, Valerijaus Simuliko visuomeniniai komitetai.
Nors galiausiai judėjimas iki savivaldos rinkimų išsikvėpė ir buvo atsisakyta minties juose dalyvauti su bendru pavadinimu, bet toks kelias atrodo perspektyvus. Jis atspindėtų ir pergalę S. Skvernelio ir R. Karbauskio tandemui 2016 m. atnešusią technokratų, o ne politikų valdžios liniją.
Apie populiarių visuomeninių komitetų pagrindu susibūrusios partijos idėją spekuliuota jau seniai. Tačiau buvęs premjeras turbūt yra vienas nedaugelio politikų, kuris turėtų galimybę ją realizuoti.
Jeigu S. Skvernelis pasirinktų tokį kelią ir dar įtikintų jungtis Visvaldą Matijošaitį, tai būtų puiki bazė startui.
Vos kartą Lietuvos istorijoje per rinkimus į Seimą nepateko naujų partijų (2016 m.). ELTA/„Baltijos tyrimų“ apklausoje, vykdytoje dar iki S. Skvernelio apsisprendimo paskelbimo, jis buvo septintas populiariausias šalies politikas. Iki rinkimų laiko liko dar labai daug ir padėtis gali keistis. Tačiau potencialo sukurti partiją, kuri būti pajėgi patekti į Seimą, tikrai yra.
Didžiausia pralaimėtoja šioje padėtyje yra opozicija. Joje dabar jau penkios frakcijos, o tarpusavio santykiai persmelkti nuoskaudų.
LRP neįsivaizduoja galimybės bendradarbiauti su Darbo partija (DP), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) apskritai skeptiškai žiūri į susitarimus. Sunku įsivaizduoti šviežias nuoskaudas pamiršusias bei bendradarbiauti pasirengusiais LVŽS ir Demokratų frakcijas, nors oficialiai abi pusės tokios galimybės neatmeta.
Demokratų frakcija teigia, kad sieks būti konstruktyvi opozicija valdantiesiems. Panašios linijos laikosi ir socialdemokratai, vengiantys veltis į nuolatines rietenas tarp valdančiųjų (ypač Tėvynės sąjungos) vienoje pusėje ir LVŽS kitoje. Tad jeigu frakcija taptų partija, toks veiksmas turbūt nebūtų palankus LSDP.
Kad ir ką nuspręstų S. Skvernelis, trumpuoju laikotarpiu pagrindiniai nugalėtojai šioje padėtyje yra valdantieji. Ramūnas Karbauskis turės naują nuolatinį kritikos taikinį. O valdantieji – dar vieną frakciją, su kuria galima kalbėtis dėl paramos, kai jos reikės.
Kol kas labiausiai demokratams trūksta konkretaus turinio, idėjų, kurios juos vienytų. Spaudos konferencijoje tarp prioritetų paminėta žalioji ekonomika, socialinės nelygybės mažinimas. Bet šie klausimai rūpi daugeliui politinių partijų. Jeigu šis naujas S. Skvernelio projektas vėl stovės ant bendrų interesų, o ne bendrų vertybių, jam išsilaikyti ilgesnį laiką nebus lengva.
