Kad Lietuva geria daug, niekam priminti nereikia. 2020-ais mes kolektyviai prigėrėm alkoholio akcizų pajamų už beveik 386 mln. eurų. Lyginant su 2019 metais, praėjusiais metais akcizų pajamos didėjo daugiau nei 12 proc. Šiemet, per pirmus aštuonis mėnesius, augimas yra 3.8% lyginant su 2020. Todėl panašu, kad prigersime maždaug 400 mln. eurų akcizų. Dar nepasiekėm vieno procento BVP (BVP 2020-ais siekė 48.7 mlrd. eurų), bet esame visai netoli. Kiek čia išeina vienam piliečiui, vienam suaugusiam ir pan., galite patys paskaičiuoti, jeigu jums įdomu. Trumpai tariant, geriam tikrai nemažai.

Smerkti mes mokame, nes smerkti yra lengva, kaip ir gerti. Suprasti ir užjausti – kitas reikalas. Aš vis dėlto siūlyčiau bent jau pagalvoti ir pabandyti suprasti, o savaitgaliui artėjant – negerti.

Smerkti mes mokame, nes smerkti yra lengva, kaip ir gerti. Suprasti ir užjausti – kitas reikalas. Aš vis dėlto siūlyčiau bent jau pagalvoti ir pabandyti suprasti, o savaitgaliui artėjant – negerti. Editos kluptelėjimas mane vėl verčia ne smerkti, o užduoti klausimą: kodėl mes tiek geriam?

Mano pastebėjimu, dažniausiai besaikis vartojimas vyksta tuomet, kai paprasčiausiai nėra dėl ko stengtis. Kažkur pasąmonėje žmogus žino, kad lengviausias legalus būdas save nubausti yra prisigerti. Juk alkoholis savaime nėra medžiaga, kuri leidžia pasijusti gerai. Kaip tik atvirkščiai. Nervų sistemos depresantas negali būti racionalus pasirinkimas pasilinksminimui, ypač tokiai protingai būtybei kaip lietuvis. Tad kodėl mes tiek daug geriam?

2015 metais pasirodė neblogas TED pranešimas apie priklausomybes, kuriame pranešėjas gan tiesmukai paaiškina, kad ne blaivybė yra girtumo priešingybė, o žmogiškasis ryšys. Panašu, kad ryšio mums labiausiai ir trūksta.

Suaugę save baudžia, plakdami save degtinės diržu. Kažkaip nemokame mes draugiškai sugyventi, pasistengti dėl artimojo. Liūdna.

Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Domino efektas neigiamai paveikia visus aplinkinius, taip pat ir vaikus. Suaugę save baudžia, plakdami save degtinės diržu. Kažkaip nemokame mes draugiškai sugyventi, pasistengti dėl artimojo. Liūdna.

Tai prisideda prie dar vienos problemos. Visame pasaulyje – taip pat pas mus – vis daugėja vienišų žmonių. Vis dažniau kalbama apie vienišumo epidemiją (baigsis Covid, kovosim su vienišumu). Ką daryti tokiems žmonėms? Koks jų gyvenimo tikslas? Ką jiems veikti? Ne vienas jų save nubaus stikliuku.

Per trisdešimt metų mes leidome save supriešinti. Nebeliko meilės, supratimo, džiugesio dėl kito sėkmės, liūdesio dėl artimojo nelaimės. Visą empatiją ir romantiką palikome Baltijos kelyje. Išsisėmėm.

Per trisdešimt metų mes leidome save supriešinti. Nebeliko meilės, supratimo, džiugesio dėl kito sėkmės, liūdesio dėl artimojo nelaimės. Visą empatiją ir romantiką palikome Baltijos kelyje. Išsisėmėm.

Labai lengva pasakyti, kad reikia būti trenktam, kad su 2 promilėmis keliais važinėtum. Taip pat labai lengva savo kalbomis ir elgesiu priversti kitą taip elgtis.

Liežuvis yra aštrus botagas ir labai efektyvus ginklas. Bet jis taip pat gali būti toks pat efektyvus, kaip apkabinimas. Turime išmokti jį naudoti teigiamiems tikslams.

Andrius Mamontovas yra prirašęs daug nesąmonių. Bet vieną dalyką jis pastebėjo teisingai. Meilės nebus per daug. Nėra per daug. Ypač mums. Pabandykim. Mums gali pavykti. Nes tam nereikia proto.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (152)