Pavyzdžiui, ištikimybę demokratijos vertybėmis deklaruojantis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neseniai užsiminė apie potencialias valstybes partneres Vidurio Rytuose, nors šios nepasižymi aukštais demokratijos ir žmogaus teisių standartais.

Apie bendrą Rusijos ir Vokietijos „komercinį“ projektą „Nord Stream 2“ valdantieji taip pat tyli. Kur protestai prie Vokietijos ambasados? Juk valdančioji Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga, kurios „produktu“ save vadina Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, akivaizdžiai vykdo pro-putinišką užsienio politiką. Pagaliau, kur valdančiųjų atstovai Europos Parlamente: kodėl jie aiškiai ir drąsiai nepasako, kad „Nord Stream 2“ projektas yra ne kas kita, o pagrindinės Europos Sąjungos vertybės – solidarumo – žlugimas?

Valdančiųjų demonstruojamas nenuoseklumas užsienio politikoje verčia klausti – kokiu pagrindu iš tiesų formuojama ir vykdoma Lietuvos užsienio politika?

Vertybinė politika?

Pažvelkime į konfliktą su Kinija. Nesutarimus tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Lietuvos įžiebė tai, kad mūsų šalies užsienio politikos formuotojai – beje, vieninteliai visoje ES – pritarė siūlymui taivaniečių atstovybę vadinti „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ vardu.

Ž. Pavilionis tvirtino, kad Pekinas neturi teisės nurodinėti, kaip Lietuvai vadinti Taivaną. O kai kurie valdantieji žengė dar toliau – Parlamentinių ryšių su Taivanu link, grupės pirmininkas Matas Maldeikis netgi leido suprasti, kad Lietuva galėtų pasekti Islandijos pavyzdžiu ir pripažinti Taivano (Kinijos Respublikos) nepriklausomybę.

Tokie ir panašūs komentarai demonstruoja, kad mūsų užsienio politikos formuotojai arba neturi supratimo apie Kiniją ir jos santykius su Taivanu, arba jie tiesiog užsiima pigiomis provokacijomis.

Šioje vietoje, visų pirma, reikia pasakyti, kad Taivano arba Kinijos Respublikos pripažinimo klausimas yra komplikuotas.

Kad būtų aiškiau, verta trumpai prisiminti kelis faktus apie Kinijos istoriją. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Japonijos okupacijai (1946 m.), Kinijoje atsinaujino pilietinis karas tarp komunistų ir nacionalistų (Guomindano), vadovaujamų kariškio ir politiko Čiang Kai-ši. Po kelių metų kovų Guomindanui nepavyko pasiekti pergalės, todėl pradėta ieškoti saugaus prieglobsčio. Tam puikiai tiko Taivanas, 1945 m. susigrąžintas iš Japonijos. Į salą buvo perkeltos Kinijos Respublikos finansinės atsargos, dalis archyvų ir ginkluotės. Iki 1949 m. pabaigos komunistai sutriuškino Guomindano dalinius žemyninėje Kinijoje arba išstūmė juos į Indokiniją. Tų pačių metų spalio 1 d. Kinijos komunistų lyderis Mao Dzedungas perskaitė deklaraciją apie Kinijos Liaudies Respublikos su sostine Pekine įkūrimą.

Taigi, susikūrė dvi de facto valstybės – Kinijos Respublika (Taivane) ir Kinijos Liaudies Respublika (žemyninėje Kinijoje). Nors Taivane įsikūrusi Kinijos Respublika buvo viena iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) steigėjų ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių, nuo 1971 m. vienintele Kinijos atstove JTO paskelbta Kinijos Liaudies Respublika.

Tokiame kontekste apie Taivano pripažinimą, išlaikant santykius su Pekinu, galima būtų kalbėti tik tuo atveju, jeigu taivaniečiai atsisakytų pretenzijų į žemyninę Kiniją. Tačiau to jie, kaip matome ir girdime, nedaro.

Abi Kinijos laikosi vadinamosios „vienos Kinijos politikos“, todėl abi pretenduoja į tą pačią teritoriją – Kiniją. Kadangi neįmanoma pripažinti dviejų suverenų, kurie pretenduoja į tą pačią teritoriją, pasaulio valstybės renkasi, ką pripažinti – arba Kinijos Liaudies Respubliką, arba Kinijos Respubliką. Tokiame kontekste apie Taivano pripažinimą, išlaikant santykius su Pekinu, galima būtų kalbėti tik tuo atveju, jeigu taivaniečiai atsisakytų pretenzijų į žemyninę Kiniją. Tačiau to jie, kaip matome ir girdime, nedaro.

Dėl šios priežasties Taivano nepriklausomybės klausimas negali būti traktuojamas kaip didelės valstybės (Kinijos Liaudies Respublikos) agresija prieš mažą valstybę (Kinijos Respubliką). Vadinasi, Lietuvos ir Islandijos arba panašios istorinės analogijos, teigiančios apie vertybinę politiką, čia tikrai netinka.

Gal pragmatizmas?

Jei ne vertybės, galbūt pragmatizmas yra varančioji Lietuvos užsienio politikos jėga?

Lietuvos užsienio politikos formuotojai kalba apie tai, jog Taivano atstovybės įkūrimas gali tapti postūmiu Lietuvos ekonomikai. Tačiau jie nepateikia jokios informacijos, koks bus tas postūmis?

Kinijos Liaudies Respublikos sankcijos Lietuvai, jei tikėsime ekonomistų ir verslo atstovų skaičiavimais, gali kainuoti nuo 1,8 iki 2 proc., skaičiuojant nuo Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). O kiek šių praradimų atpirks Taivanas? Ar yra sudaryti konkretūs susitarimai, remiantis kuriais taivaniečiai įsipareigojo ar bent planuoja mūsų šalyje sukurti 2 proc. BVP atitinkančią pridėtinę vertę?

Galbūt Lietuvos užsienio politikos formuotojai taip siekia padėti sąjungininkėms JAV?

Ne paslaptis, kad JAV užsienio politikos formuotojų akys pastaruoju metu nukreiptos į augančią Kinijos Liaudies Respublikos galią tarptautinėje sistemoje, kuri kelia pavojų dominuojančiai JAV pozicijai tarptautinėje sistemoje. Dėl šios priežasties amerikiečiai daro viską, kad stabdytų šį augimą.

Maža to, reikėtų be užuolankų atsakyti į klausimą, ką JAV, mainais į principingą Lietuvos poziciją dėl Taivano, pažadėjo? Ar tai yra saugumo garantijos, ar kas nors kita?

Jei Lietuva prisideda prie JAV politikos įgyvendinimo, apie tai reikėtų aiškiai ir kalbėti. Maža to, reikėtų be užuolankų atsakyti į klausimą, ką JAV, mainais į principingą Lietuvos poziciją dėl Taivano, pažadėjo? Ar tai yra saugumo garantijos, ar kas nors kita? Nes kol kas nematyti jokios naudos Lietuvai, kurią kuria valdančiųjų politika.

Kita vertus, net ir palaikymas JAV verčia rimtai apsvarstyti, ar Lietuvos užsienio politikos iniciatyvos neprieštarauja bendrai ES užsienio politikai?

Narystė ES reiškia, kad Bendrijai priklausančių valstybių užsienio politika grindžiama kolektyviniu principu. Veikdama vienašališkai, nors ir turėdama JAV užnugarį, Lietuva rizikuoja užminti ant to paties grėblio, ant kurio jau buvo užmynusi prieš daugiau nei dešimtmetį, įgyvendindama vadinamąją regiono centro idėją. Tada atkaklios pastangos tapti regiono lydere izoliavo Lietuvą nuo Europos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vakarų Europos valstybės pagarbiai bendrauja su Kinija. Pavyzdžiui, laivybos kompanijas, vykdančias krovinių gabenimą iš Kinijos, turinti Danija, puikiai suvokdama, kiek šalies ūkiui gali kainuoti santykių su Kinija atšalimas, prieš kelis metus iškilmingai priėmė pandų porelę, paskolintą Kinijos. Šių gyvūnų, kuriuos Kinija laiko nacionalinėmis vertybėmis ir taikos simboliu, namų atidarymo ceremonijoje Kopenhagos zoologijos sode dalyvavo pati Danijos karalienė.

Danija – ne vienintelė Europos valstybė, gavusi tokią diplomatinę dovaną. Dešimtmečius „pandų diplomatija“ garsėjanti Kinija šių gyvūnų yra paskolinusi Suomijai ir Vokietijai.

Danija – ne vienintelė Europos valstybė, gavusi tokią diplomatinę dovaną. Dešimtmečius „pandų diplomatija“ garsėjanti Kinija šių gyvūnų yra paskolinusi Suomijai ir Vokietijai.

Štai, Vokietijos kanclerė Angele Merkel pandų apgyvendinimo ceremonijos Berlyno zoologijos sode metu Kinijos prezidentui Xi Jinpingui netgi pažadėjo elgtis su Kinijos pandomis kaip su tikromis žvaigždėmis.

Taigi, Lietuvos užsienio politikos formuotojams, jei jie savo politiką visgi grindžia pragmatizmu, yra iš ko pasimokyti pragmatiško diplomatijos meno. Provokacijų politika, panašu, niekur neveda.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (109)