Vilnius tampa hipsterišku miestu, subalansuotu vienišiems žmonėms be šeimų arba bevaikėms poroms, kurios gali glaustis mažuose butuose ar kambariuose netoli centro ir sėkmingai gyventi šiltuoju metų laiku naudodamos paspirtuką, šaltuoju – dirbdamos iš savo mažyčių studijų, nes šeimai tinkamo būsto tiesiog neįperka. Miestas kuo toliau, tuo mažiau bus patogus eiliniams žmonėms su vaikais. Panašiai kaip tiltas virš Vakarinio aplinkkelio, iki kurio nenutiesti keliai. Jis gražus, puošia aplinkkelį, tačiau naudos žmonėms jokios.
Jei akis prie keistų instaliacijų ant Žaliojo tilto ir miegamuosiuose rajonuose gali priprasti, tai judėjimo po miegamuosius rajonus ir miestą pokyčiai grūdantis spūstyse, kurias galimai sukelia nesureguliuoti šviesoforai, kelia nerimą. Ne dėl savęs. Dėl miesto.
Kaip ir Vilniaus meras, kuris kilimo nuo Tauragės, esu iš mažo miestelio ir matau, kad sprendimai, priimami mažo miestelio mastais, neatsižvelgiant į realią aplinką, netinka lietuviškam didmiesčiui su kitomis problemomis ir perspektyvomis.
Kaip ir netinka šaunūs iš įvairių Europos megapolių nukopijuoti sprendimai, kai neatsižvelgiama į kontekstą.
Pavyzdžiui, Paryžius suplanavo leistiną greitį sumažinti iki 30 kilometrų per valandą. Tenykštė valdžia tikisi, kad tai padidins eismo saugumą, sumažins triukšmą ir prisidės prie klimato apsaugos.
Super, šaunam ir mes. Vilniaus meras Remigijus Šimašius skaičiuoja, kad kone pusės sostinės gatvės taps ir dviračių gatvėmis, kur draugiškai turės tilpti ir automobiliai, ir dviračiai, o greitis negalės viršyti 30 km/val.
Klausimo, o kaip po tokių pokyčių keisis viešojo transporto sistema, niekam nekyla. Nors paskutinės didžiosios permainos, jei atmintis nemeluoja, nutiko dar Artūro Zuoko laikais, kai buvo panaikinti mikriukai ir atsirado greitieji autobusai.
Kaip ir R. Šimašiaus nuskambėjęs pasiūlymas apmokestinti automobilių stovėjimą miegamuosiuose rajonuose.
„Šiandien informuojame, kad kaip tik į tarybą einame ir pradedame svarstyti projektą, pagal kurį būtų nustatyta gyventojų parkavimo zona <...>. Gyventojams būtų nemokamas parkavimas, o svečiams arba n-tojo automobilio turėtojams – mokamas“, – žurnalistams pranešė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Jo teigimu, tokiu sprendimu norima, kad kiemuose neliktų nenaudojamų automobilių, o sostinės gyventojai galėtų pasistatyti savo automobilį.
„Norime pirmiausia atlaisvinti kiemus, kad neliktų nereikalingų automobilių, ir suteikti gyventojams galimybę pasistatyti nemokamai automobilį ne teoriškai, o realiai“, – teigė sostinės vadovas.
Gyventojai paklaiko, sprendimas kuriam laikui atidėtas.
Tačiau niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad kiek anksčiau taryba pritarė miesto automobilių statymo schemai ir tam, kad Vilniaus centre ir patogiai viešuoju transportu pasiekiamose teritorijose mažėtų parkavimo vietų įrengimo koeficientai. Tai reiškia, kad arčiau miesto centro statytojai galės įrengti mažiau parkavimo vietų daugiabučių gyventojams.
Kadangi vystytojams galima įrengti mažiau parkavimo vietų, teoriškai turėtų daugėti žaliųjų vejų ir poilsio erdvių, praktiškai, spėčiau, gali nutikti taip, kad daugės butų kiekviename konkrečiai paimtame projekte ir tankės užstatymas. Tokie sprendimai, kai daromi be konteksto, be socialinių pasekmių, gali pasiteisinti tik mažuose miesteliuose, nes ten žmonėms lengva rasti pakaitalą, kur statyti automobilį ir galbūt išsiversti be jo.
Kas blogai kalbant apie šiuos projektus? Ne, ne tai, kad išstumiamas automobilis ar reikia mokėti už jo stovėjimą. Daugelis mielai mokėtų simbolinę sumą miestui, jei tik realiai turėtų savo vietą mašinai pastatyti, nes daugumoje mikrorajonų net nėra mokamos alternatyvos. Blogai, kad nėra padorios infrastruktūros, kaip gyventi be automobilio, ir tą ypač pajunta turintys vaikų.
Kalbant apie parkavimo vietas, šiandieninė sostinės infrastruktūra tokia, kad net norint nuvesti vaiką į darželį savame mikrorajone dažnai reikia važiuoti automobiliu. Žmonės, kurie gyvena senuosiuose mikrorajonuose ir kurių kiemuose yra vaikų darželiai, mato, koks košmaras būna, kai ryte reikia išvažiuoti ar vakare sugrįžti į savo kiemą. Ir tėvų su automobiliais antplūdis ten toli gražu ne todėl, kad jiems smagu su vaikais važinėti po miestą ankstyvais rytais. Taip pat nėra smagu lakstyti iš Pilaitės ar kitų rajonų į gretimus, kai reikia vežti vaikus į mokyklą, nes gimtame sutankintame mikrorajone tiesiog nėra vietų nei mokykloje, nei darželyje. Kaip ir norint ugdyti vaikus, juos dažnai tenka vežioti po miestą.
Kaip ir judėti po miestą viešuoju transportu, jei reikia keletą kartų per dieną pasiekti atokesnius mikrorajonus, į kuriuos nenusigausi be persėdimo. Ar tikrai visų miestiečių laikas nieko nekainuoja?
Nervina, kai girdint apie vis naujus kvartalus „tankinant miestą“ nieko negirdėti apie mokyklas ir darželius jų gyventojų vaikams, nors visa jau sukurta, infrastruktūra vystytojai naudosis. Dabar tiesiog reguliariai skelbiama apie naujus ribojimus, rinkliavas ir draudimus, tačiau nieko nepasakoma, o kur dėtis ir kaip keisti gyvenimą tiems, kuriuos palies šie draudimai.
Kaip minėjau, tokie sprendimai, kokie priimami dabar, tinka mažiems miesteliams, dideli miestai turi būti vystomi kompleksiškai. Jei miesto gyventojų skaičius auga, kodėl tokiu pat tempu nedidėja ir vietų skaičius darželiuose bei mokyklose augančiuose mikrorajonuose? Galbūt tiesiog reikia perkelti tuštėjančius darželius ir mokyklas su visu personalu į rajonus, kur jų labiau reikia, ir taip iš karto išspręsti daugybę problemų? Ir ne kur vystytojams patogiau, o būtent ten, kur statomi nauji kvartalai, kad kiekvienas žmogus savo atžalą į ugdymo įstaigą galėtų nuvesti pėsčiomis.
Ai, tiesa, tai kur kas sunkiau, nei perpiešti gatves ir pastatyti draudžiamuosius ženklus.
Kokie bus viešojo transporto sprendimai, jei dešimtis ar šimtus tūkstančių žmonių pavyks priversti išlipti iš automobilių ir kartu su atžalomis įsilieti į viešojo transporto naudotojų gretas? Ar kas nors skaičiavo, kiek vaikų su tėvais pradės važinėtis rytais ir po pamokų autobusais ir troleibusais, kai tėvai nebeturės galimybės naudotis automobiliu? Berlyne, Amsterdame ar bet kuriame didmiestyje viešasis transportas pirmiausia yra velniškai patogus. Žmogui tiesiog neverta gainioti savo mašinos.
Kol kas miesto valdžios sprendimai panašesni į mažo miestelio mero sprendimus, kur pagrindinis galvos skausmas, kaip eilinį kartą perkloti plyteles pagrindinėje miesto gatvėje.
