Ši samprata reiškia, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti apribotos, jeigu jis daro žalą kitiems. Apribojimai – geležinis įrodymas, kad absoliučių teisių nėra ir būti negali. Priešingai, žmogaus teisių kolizija ir konkurencija yra amžina ir neišvengiama kaip mirtys, mokesčiai ir mokesčių vengimas.
Štai jauna, temperamentinga sutuoktinių pora gali išdarinėti lovoje, ką nori, kaip nori ir kiek nori, filmuoti tai ir mėgautis tuo, peržiūrėdama vaizdo įrašus. Absoliuti ir nevaržoma laisvė, tiesa?
Bet! Jeigu žmona dėl kokių nors priežasčių, o jų gali būti tūkstantis ir viena, sako „ne“, situacija keičiasi. Radikaliai. Žmonos „ne“ vyrui yra tabu, įstatymas. Jeigu to nesuvokdamas jis panaudos fizinę jėgą, tai laisvės karalystę gali bemat iškeisti į areštinės kamerą.
Elementari tiesa, kad absoliučių teisių nėra, šokiruoja antivakserių ideologus. Jų nuomone, teisių suvaržymas pateisina būtinybę paklusti drakoniškiems įstatymams. Todėl jie, orūs ir garbingi žmonės, aukštai iškėlę laisvės vėliavą iš principo atmeta bet kokius apribojimus.
Išties, kodėl kiekvienas pasiskiepijęs, taigi bandos instinktams ir sumautiems įstatymams paklusęs vergas drįsta galvoti, kad jo gyvybė ir sveikata – tai brangiausias turtas ir pamatinės jo teisės? Velniop tą jų sveikatą, kurios puoselėjimas apriboja šventą ir neliečiamą antivakserių teisę spjauti į skiepus!
Nors ir ironizuodamas, vis dėlto čia gana tiksliai perteikiau antivakserių evangelijos „gerąsias naujienas“ ir pagrindines tiesas. Būtent tokia dvasia, tik skambiomis frazėmis, šias tiesas išreiškia kai kurie filosofai ir antivakserių advokatai. Kaip tikrieji žmogaus teisių šaukliai ir nesuterštos laisvės apaštalai, jie nori išvaduoti žmogų iš vergijos. Įstatymo vergijos.
Kas dėl vergijos, tai leiskite pacituoti Ciceronui priskiriamą sparnuotą posakį: „jeigu norime mėgautis laisve, turime būti įstatymo vergais“. Pridursiu: vergais ne Batkos tipo, bet demokratinės valstybės įstatymo, kuris, kalbant skambiais žodžiais, nuolat budi žmogaus teisių ir laisvių sargyboje.
Galiojantys įstatymai numato galimus laisvės suvaržymus dėl kitiems asmenims daromos žalos. Tokia žala – raudona linija, kurios negalima peržengti. Netoleruotina yra ne tik realiai padaryta žala, bet ir potencialios žalos kilimo pavojus, įskaitant tą, kurį kelia nepasiskiepijęs ir testuotis vengiantis individas.
Vieno žmogaus teisių veidrodinis atspindys yra kito pareiga gerbti šias teises. Tačiau antivakserių vengimas arba atsisakymas skiepytis neišvengiamai pažeidžia kitų asmenų teises, jeigu darbe arba bet kokiame visuomenės susibūrime žmonių kontakto fiziškai neįmanoma išvengti.
Tokiais atvejais netgi ir pasiskiepijusiems asmenims kyla reali grėsmė užsikrėsti pavojingo viruso mutacija. Taigi, antivakseris aplinkiniams kelia tokį pavojų, kaip sprogmenimis apsikarstęs šachidas. Nepaisant to, tautinis „šachidas“ demagogiškai remiasi konstitucine teise į kūno neliečiamybę, nors keldamas užkrato pavojų, jis grubiai pažeidžia konstitucines kitų žmonių teises į sveikatą ir gyvybę.
Yra antivakserių, kuriems nesvetimi ir teatralizuoti, neišrankiai publikai skirti monologai. Pavyzdžiui, filosofuojantis antivakseris gali teigti, jog turi teisę nesiskiepyti ir prisiimti riziką susirgti sunkesne koronos forma. Netgi tuo atveju, jeigu jo lauktų akistata su Kūrėju, jis turi teisę mirti kaip laisvas žmogus, o ne kaip niekingas vergas, paženklintas nuodingo vakcinos „bučinio“.
Kas gali paneigti žmogaus teisę suvesti sąskaitas su gyvenimu? Bet! Netgi savižudis, kaip tai neskambėtų paradoksaliai, neturi teisės išeiti iš gyvenimo taip, kad padarytų žalos kitiems. Žinoma, jeigu jis, giliai atsikrenkštęs, nespjauna į savo reputaciją, kuri lieka aktuali ir po jo mirties.
Draugas Stalinas sakė: nėra žmogaus, nėra problemos. Tikrai? Kartais žmogus miršta, o dėl jo palikimo giminės gatavi perkąsti vieni kitiems gerklę, neapsieidami be „šiltų“ žodžių ir velionio atžvilgiu. Arba bronzoje įamžintas žmogus kelia tokias aistras, tarsi jis būtų gyvesnis už gyvuosius.
Jeigu savižudžiui rūpi jo pomirtinė reputacija, ar prieš nušokdamas nuo daugiaukščio jis neturėtų apsižvalgyti, ar napataikys ant vežimėlio su kūdikiu? Arba bandydamas nusinuodyti dujomis, ar neturėtų būti atsargus, kad nutaręs surūkyti paskutinę cigaretę, neišspogdintų ir kaimyno būsto?
Žmogus laisvė suvesti sąskaitas su gyvenimu neginčijama. Tačiau lieka neatsakytas svarbus klausimas: ar jo artimiesiems geriau, kad jis yra savo reputacijos vergas, vengiantis padaryti žalos kitiems arba, atvirkščiai, laisvas žmogus, kuris, atleiskite už išsireiškimą, dėjo ant kitų?
Išties, Lietuvoje netrūksta antivakseriams simpatizuojančių filosofų, kurių credo galima išreikšti taip: „Aš smerkiu pusiau prievartinį vakcinavimą, todėl prisiimu riziką susirgti sunkesne koronos forma ir pasilieku sau teisę mirti kaip laisvas, orus ir garbingas žmogus“.
Garbingo žmogaus garbingas pasirinkimas? Tačiau, jeigu dėl tokio „garbingojo“ kaltės kitas žmogus atsidurs reanimacijoje ar taps Giltinės klientu, tai tikinčiajam į vakarinę maldą reikėtų įterpti tokius žodžius: „Apsaugok mane Viešpatie nuo „garbingųjų“, nuo priešų apsisaugosiu pats“.
Ironiška: antivakserių advokatai keikia vergų Lietuvą, absoliučiai nesuvokdami, kad, nuosekliai laikantis jų pačių logikos, tikroji laisvė klesti tik Batkos Baltarusijoje. Klesti dėl dviejų priežasčių. Pirma, šiam režimui nusispjauti, kiek žmonių išmirs, nes jis vadovaujasi „didžiojo“ karvedžio Žukovo principu – „bobos prigimdys kitų“.
Antra, kodėl neparodyti „supuvusiems“ Vakarams, kur iš tikrųjų klesti demokratija, kurioje gerbiamos ir puoselėjamos žmogaus teisės. Dėsninga, kad Baltarusijoje niekas niekada nieko nevertė skiepytis. Priešingai, Batka ne vienam funkcionieriui yra pakišęs kumštį po nosimi pauostyti, kuo kvepia, jei, neduok Dieve, šis verstų skiepytis.
Visai neatsitiktinai vienas labiausiai eksploatuojamų antivakserių evangelijos teiginių – tai netinkamas vakcinavimo kelias, kurį pasirinko Lietuva. Atseit, kam reikėjo orientuotis į kažkokią pasaulio šiknos skylę, Prancūziją, kuri įkūnija Absoliutų blogį, kai galima buvo atsigręžti ne, ne į Baltarusiją, ačiū ir už tai, bet į Skandinaviją.
Nepaisant to, kad Skandinavijos šalys išties yra sektinas demokratijos etalonas, šis argumentas neišlaiko elementarios kritikos. Neatsakinga būtų, pvz., švedišką modelį taikyti vien todėl, kad ši geniali mintis šovė į galvą kokiam proto bokštui. Ne, šio modelio taikymo būtina sąlyga yra švediškas mentalitetas, kuriam būdingas žmonių sąmoningumas ir vidinė (neprievartinė) drausmė.
Deja, Lietuva, nors ir padarė didžiulį progresą perimdama Vakarų pasaulio vertybes, vis dėlto yra neišvengiamai paženklinta prigimtinių dėmių tos visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo. Visai neatsitiktinai mes liguistai reaguojame į antivakserių mitingus ir, išsigandę savo pačių baimių, rėkiame apie kažkokį mistinį ir precedento neturintį tautos susiskaldymą.
Šios baimės yra absoliučiai nepagrįstos. Jeigu protestuoja vadinamieji šeimų maršai, nedarykime jiems kliūčių, nesvarbu, kokia neapykanta kitiems yra persunktos jų „vertybės“. Protestuoja antivakseriai, į sveikatą! O jeigu jie ir pasišlapino sau po kojomis, dėl to neverta kelti isterijos ir laikyti tai srove, keliančia grėsmę valstybės pamatams.
