Pirma mintis, kuri ateina į galvą istorikui profesionalui stebint kaltinimus Cvirkai: chaosas ir nesupratimas.

Dažniausiai kaltintojai suvelia daug skirtingų dalykų į vieną krūvą: Stalino garbinimas, saulės vežimas, propagandiniai tekstai, dalyvavimas represijose (kaltinamas net dėl tūkstančių lietuvių žūties), vadovavimas Rašytojų sąjungai, kolegos įskundimas saugumui.

Puikus tokio suvėlimo pavyzdys – Daivos Vilkelytės (pažymos apie Cvirką autorės) straipsnis, panašios kokybės ir pati pažyma. Atrodo, kad daugumai žmonių tai tiesiog vienas kitą papildančių rašytojo asmenybės bruožų ir poelgių lydinys: jei jau žmogus garbino santvarką, tai buvo kolaborantas, o jei kolaborantas – tai būtinai ir represijose dalyvavo ir vos ne savo rankomis naikino Lietuvos patriotus. Jei jau blogas, tai iki kaulų smegenų.

Tiesa, kai kalba pasisuka apie Salomėją Nėrį, represijos ir skundimai iš kaltintojų arsenalo dingsta, taigi, ne viskas taip paprasta – kolaborantas nebūtinai yra skundikas ar žudikas, viskas gerokai sudėtingiau.

Taigi, kaltinimai – įvairaus svorio, nusipelnantys skirtingo teisinio ir moralinio vertinimo. Ir reikia kalbėti ne tik apie Cvirką – kaltinimai jam atspindi (dalies) visuomenės požiūrį į sovietmetį ir tuomet gyvenusiuosius apskritai. Norint bent kiek pagrįstai juos vertinti ir suprasti, emocijas reikia pastumti į šalį, o chaosą sutvarkyti. Siekdamas suprasti kaltinimų esmę suskirsčiau juos į keturis sąlyginius blokus.

Pirmas blokas – asmeninis dalyvavimas konkrečių žmonių represijose. Cvirkos parašas prašant priimti į SSRS nelėmė vėlesnių represijų – juk prašymas buvo fikcija, okupacija jau buvo įvykusi, o represijos prasidėjo dar iki Liaudies seimo rinkimų ir parašo. Konkrečiai Cvirka kaltintas Kazio Jakubėno įskundimu, tačiau Darius Pocevičius visai neseniai įrodė, kad šis kaltinimas nepagrįstas ir kad Cvirka Jakubėno neskundė, prie represijų neprisidėjo. Vilkelytė atsakydama vėl kartojo propagandinių Cvirkos kalbų citatas ir kolaboravimą, tačiau iš esmės nutylėjo Jakubėno istoriją. Taigi, argumentų nėra.

Jei norint nugriauti tą taip akis badantį paminklą būtina remtis nusikaltimais, kurių nebuvo, kuo dabartinė Lietuva skiriasi nuo stalininės SSRS, kur kaltinimo įrodymus sukurpdavo saugumo tardytojai?

Visa tai reiškia, kad KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021-08-24 nutarimas netaikyti apsaugos paminklui faktiškai neteko pagrindo – jame kalbama tik apie teisinės apsaugos netaikymą „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų“ atvaizdams.

Jei dalyvavimas represijose neįrodytas, tai Cvirka „nuteistas“ neteisingai. Vadinasi, jo paminklui turi būti taikoma apsauga ir jo negalima griauti. Taip, Vilkelytės parengta pažyma turi juridinę galią, o Pocevičiaus straipsnis – ne, bet ar mums svarbi įstatymo raidė, ar tiesa?

Jei norint nugriauti tą taip akis badantį paminklą būtina remtis nusikaltimais, kurių nebuvo, kuo dabartinė Lietuva skiriasi nuo stalininės SSRS, kur kaltinimo įrodymus sukurpdavo saugumo tardytojai?

Visi, kurie neabejingi istorinio teisingumo siekiams, net jei jie nemėgsta Cvirkos ir nori nukrapštyti jo paminklą, turėtų siekti tai padaryti ne pritempinėjimais, o pagrįstais faktais. O kol kas siūlyčiau neabejingiems žmonėms ar organizacijoms (kad ir Rašytojų sąjungai) teisiniu keliu užginčyti KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą (tai sustabdytų jo galiojimą – grįžtų paminklo teisinė apsauga) ir kartu kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu parengti naują pažymą apie Cvirkos veiklą sovietinės okupacijos metais.

Juk ir teismo nuosprendžiai gali būti peržiūrimi atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms (manau, visi sutiks, kad stebime savotišką Cvirkos teismą). O Pocevičius akivaizdžiai surado naujų faktų ir pateikė tikslesnę įvykių versiją, todėl bent kol kas jokių faktų, kad Cvirka būtų dalyvavęs Lietuvos gyventojų represijose, nėra. Ar tai reiškia, kad jis nebuvo kolaborantas? Jokiu būdu. Bet apie tai kiek žemiau. Kol kas grįžkime prie kaltinimų Cvirkai ir Co. sąrašo.

Tereikia atsiversti primirštą „Grūto parko lyriką“ ir lenda Kazio Bradūno, Jakubėno (to paties), Fausto Kiršos, Antano Miškinio, Putino, Balio Sruogos pavardės. Ir tai tik poezija, o kur proza, vieši pasisakymai, publicistika – visur buvo faktiškai privalomas santvarkos pagarbinimas.

Antra kaltinimų grupė – sovietinės santvarkos, Stalino garbinimas viešumoje, aktyvus dalyvavimas propagandoje. Tai patvirtinančių Cvirkos tekstų – daugybė. Nesinori daug rašyti šia tema, užtenka konstatuoti, kad į šį sąrašą galima įrašyti beveik visus Stalino laikais gyvenusius kūrėjus. Tereikia atsiversti primirštą „Grūto parko lyriką“ ir lenda Kazio Bradūno, Jakubėno (to paties), Fausto Kiršos, Antano Miškinio, Putino, Balio Sruogos pavardės. Ir tai tik poezija, o kur proza, vieši pasisakymai, publicistika – visur buvo faktiškai privalomas santvarkos pagarbinimas.

Ir ne tik raštuose: sovietinės Lietuvos vėliavos konkurse (tai jau politika!) dalyvavo visas jaunųjų dailininkų žiedas, taip pat ir dešinieji, o Bronius Pundzius, neseniai sukūręs Antano Smetonos biustą, po okupacijos plušo prie Stalino atvaizdo. Kas daugiau, kas mažiau, kas nuoširdžiai, kas prisitaikydamas, o kas iš baimės, bet propagandos užsakymus vykdė dauguma. Ar dėl to reikia nuimti jų atminimo lentas ir pervadinti gatves? Liktų dykra kultūrinėje atmintyje. O bandyti suskaičiuoti entuziazmo kiekį ir tikrumą iš propagandinių tekstų ir pagal tai suranguoti kūrėjus – užduotis sunkiai įmanoma. Neteigiu, kad Cvirka – toks pat, kaip Antanas Miškinis, tik tai, kad oficiozinės kalbos – nelabai patikima vertinimo priemonė.


Trečia kaltinimų grupė – ne tiek patiems žmonėms ar jų veiklai, o tai, kad paminklai jiems ar jų gyvenimo bei kūrybos interpretacijos padėjo diegti sovietinę santvarką. Taip dažnai teigiama, kad Cvirkos paminklas socrealistinis, o jo povyza garbina sovietinę santvarką, net ministras tokia semiotika užsiiminėjo. Minutė paieškos internete ir akivaizdu, kad tokių sovietinę santvarką „garbinančių“ skulptūrų galima rasti visame pasaulyje. Štai Filipinuose 1908–1913 m. pastatytas monumentas išsivadavimo kovų herojui José Rizal. Lygiai toks pat „socrealizmas“, knyga rankoje, į ateitį nukreiptas ryžtingas žvilgsnis. Tik memorialas gerokai pompastiškesnis.

Nereikia ir taip toli žiūrėti – 1936 metų paminklas Vincui Kudirkai jo vardo Naumiestyje labai primena... Leniną. Ranka iškelta, žvilgsnis į tolį, paltas rankoje. Nežinotum, kada ir kam statytas, tai sakytum, kad socrealizmas. Semiotika susidomėjusiam politologui ir teisininkui kultūros ministrui Simonui Kairiui vertėtų labiau pasigilinti į meno istoriją ir interpretacijų priklausomybę nuo konteksto. Ne tiek jau daug yra skulptūrinių pozų, o socrealizmas tiesiog perėmė tinkamas.

Nes galima pasiūlyti nugriauti ir LR Seimo I rūmus, kurie statyti būtent su intencija garbinti santvarką, parodyti LSSR Aukščiausios Tarybos valdžią (tai yra, meluoti apie faktinę dalykų padėtį – ji jokių realių galių neturėjo).

Bet, aišku, tikrai neneigiu, kad paminklas Cvirkai – socrealistinis. Sakyčiau, menine prasme tai turbūt vertingiausias Lietuvoje socrealistinis paminklas, dar ir vienintelis savo vietoje likęs skulptūros klasiko Juozo Mikėno darbas. O sovietinę santvarką jis garbina tik didžiausių antisovietikų sąmonėje, na, dar istorikai ir menotyrininkai nuskaito tokias intencijas. Daugumai žmonių tai tiesiog paminklas, ideologinio krūvio jau seniai nebeturintis.

Taip pat nuolat pabrėžiama, kad paminklas Cvirkai – ne rašytojui, o ištikimam kompartijos nariui. Visada galima pasitelkti oficiozinių tekstų, kur tai bus pabrėžiama, bet kodėl svarbios tik oficiozinės intencijos? Mes ką, kompartijos plenume? Juk galimos ir kitos, taip pat sovietinės. 1959 metų Cvirkos paminklas vis tik nebe stalinizmas, o greičiau pirmoji atšilimo kregždė paminklų statyboje, tiesa, ne forma (ji socrealistinė), o turiniu: statoma nebe kariniams ar politiniams, o kultūros veikėjams. Tarp intencijų neabejotina ir Vilniaus erdvių lituanizacija – tai pirmas sovietinis paminklas Vilniuje lietuviui, dar ir su knyga rankoje.


Griauti vien dėl statytojų intencijos ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Nes galima pasiūlyti nugriauti ir LR Seimo I rūmus, kurie statyti būtent su intencija garbinti santvarką, parodyti LSSR Aukščiausios Tarybos valdžią (tai yra, meluoti apie faktinę dalykų padėtį – ji jokių realių galių neturėjo). Na ir nuolat iškylantis „siūlymas“ grąžinti Lenino skulptūras, jei jau taip rūpi sovietinis paveldas, yra tipinis reductio ad absurdum, kurį galima pritaikyti bet kokiam sovietmečio artefaktui. Jei bet kas, turintis sovietinės ideologijos krūvį, prilygintinas Lenino paminklui, ta jie visi turi būti pašalinti. Seimo I rūmai – būtinai.


Deja, toks sovietinių interpretacijų akcentavimas įsivyrauja vis labiau. Julius Janonis – bene ryškiausias tokių kaltinimų pavyzdys. Nusižudęs iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir iki bolševikams užimant valdžią, jis nuolat kliūna tuo, kad buvo bolševikų partijos narys ir kad sovietinė propaganda iš jo gyvenimo bandė sukurti romantiško revoliucionieriaus mitą. Todėl vis iškyla paminklo jam Biržuose nugriovimo idėjos, gatves vis norima pervardinti. Kadangi paties poeto nelabai yra kuo apkaltinti (narystė bolševikų partijoje, kol ji nebuvo valdžioje ir nevykdė teroro, tokios progos nesuteikia), tai kliūna propagandinis jo panaudojimas sovietmečiu, toliau geležinė kovotojų prieš istoriją logika sako, kad Janonio kūryba ir biografija propagavo santvarką, todėl jį reikia ištrinti iš viešosios erdvės. Paties Janonio kaltintojams gal ir gaila, juo pasinaudojo, bet kovoje su sovietine praeitimi tai būtina. Deja, taip mąstantys užmiršta kai kurias „smulkmenas“ – kad tokią logiką galima pritaikyti ir kitiems praeities kūrėjams.

Pavyzdžiui, Žemaitė. Jei kliūva Janonis, kurio vardu tarpukario Kaune nepabijota pavadinti gatvės, lygiai taip pat turi kliūti ir mūsų literatūros klasikė, kuri, lygiai kaip Janonis, buvo naudojama sovietinės propagandos, gal net labiau – jos kūryba puikiai tiko buržuazinės, kapitalistinės visuomenės kritikai. Dar ta liaudiška skepeta. O Jonas Biliūnas? Netgi jo palaikų pergabenimas 1953 m. iš Zakopanės ir vos ne šventovės jam statyba ant Liudiškių piliakalnio virto sovietinio tautiškumo manifestacija, naudinga santvarkai. Na, ir pastatyto Laimės žiburio sąsajos su komunizmu neverta atmesti. Net keista, kad nesigirdi raginimų šitą sovietinės propagandos bastioną nugriauti. O kur dar Kristijonas Donelaitis, su kuriuo viskas aišku: baudžiava, sunki būrų dalia, ponų kritika – tiesiog rašytojas komunistas, ne mažiau. Todėl sovietmečiu taip ir garbintas, SSRS pramušė jo jubiliejaus minėjimą pasauliniu mastu UNESCO. Ir tokį sąrašą galima tęsti.

Taigi, pirmi trys kaltinimai Cvirkai arba neįrodyti (dalyvavimas represijose), arba yra pernelyg platūs, tinkantys didžiulei daliai kūrėjų, itin išplaukę, kad pagrįstų paminklo nugriovimą. Tačiau lieka dar vienas ir svarbiausias kaltinimas – politinis kolaboravimas, aktyvus dalyvavimas okupacinio režimo valdžios struktūrose, aukštų pareigų užėmimas. Cvirka dalyvavo marionetinio Liaudies seimo veikloje (buvo jo antrasis sekretorius), pasirašė jo deklaraciją, prašančią priimti Lietuvą į SSRS, dalyvavo to prašyti į Maskvą vykusioje delegacijoje. Nepaisant to, kad faktiškai tokia veikla nieko nereiškė ir nelėmė (ne jis, tai kitas), ji akivaizdžiai laikytina kolaboravimu. Kaip tik dėl to paminklą Cvirkai ir norima nugriauti, o bandymai prisidengti dalyvavimu represijose ar semiotinėmis politikų „įžvalgomis“ tėra tik pretekstas.

Ir iš karto kyla klausimas: o kodėl negalima paminklo nugriauti teisiškai pagrindžiant būtent Cvirkos kolaboravimo faktu, kodėl reikia tų pritempinėjimų? Viskas labai paprasta – užtenka pažiūrėti į nedidelį ir tikrai nepilną žymesnių kolaborantų 1940 metais sąrašą. Praleisiu Salomėja Nėrį, Liudą Girą ar Antaną Venclovą. Yra gerokai mažiau akivaizdžių, bet nė kiek ne mažiau kolaboravusių asmenų.

Vincas Krėvė-Mickevičius po Lietuvos okupacijos tapo marionetinės Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministru ir premjero pavaduotoju, šiam pradėjus eiti prezidento pareigas, faktiškai buvo premjeras. Sakyčiau, kolaborantas nr. 1 (ar 2), politiškai gerokai svarbesnis už Cvirką. Jam skirtos memorialinės lentos, mokyklos, gatvės, VU auditorija, literatūrinė premija... Pervadintojams patarčiau pasiraitoti rankoves – darbo laukia daug.

Ernestas Galvanauskas, buvęs Lietuvos premjeras, sutiko tapti Liaudies vyriausybės nariu, buvo finansų ministras. Gatvė, vardinė stipendija Klaipėdos universitete, profesinio mokymo centras...

Liudas Dovydėnas – ne tik Liaudies seimo pirmininko pavaduotojas, bet ir jau LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas. Formaliai pareigybės labai aukštos, neabejotinas kolaborantas. Kaip ir kiti iš šio sąrašėlio, nepasitraukė į SSRS, sušaudymo išvengė, gyveno Vakaruose. 1996 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, jo vardu pavadinta mokykla ir Rašytojų sąjungos premija už geriausią romaną. (Vėl rašytojai nepataikė...)

Stasys Raštikis – buvęs Lietuvos kariuomenės vadas ragino nesipriešinti okupantams paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje, o po okupacijos buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotoju pirmininko teisėmis, tai yra, jis vadovavo Lietuvos kariuomenės sunaikinimui – inkorporavimui į Raudonąją armiją. Šis faktas lietuviškoje Vikipedijoje nutylimas, užtat 1996 m. Kauno puskarininkių mokyklai suteiktas divizijos generolo Stasio Raštikio vardas, joje pastatytas ir generolo paminklinis biustas. Tiesiog puikus patriotizmo okupacijos metu pavyzdys puskarininkiams. Beje, ironiška, kad šiai mokyklai perduotas Kazlų Rūdos poligonas pavadintas Kazio Veverskio (vienas antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo vadų, Lietuvos laisvės armijos kūrėjas) vardu. Realaus pasipriešinimo vadas simboliškai paklūsta generolui išdavikui. Telieka stebėtis patriotiškosios KAM, taip besidominčios istorija, kaip čia švelniau pasakius, pasirinktiniu aklumu.

Gal užteks, skaitytojas jau suprato, kur link suku. Ir kodėl kolaboravimo fakto politikai negali panaudoti kaip vienintelio argumento Cvirkos paminklo byloje. Nes jei dėl kolaboravimo griaunamas paminklas Cvirkai, tai reikia pervadinti visus objektus ir nuimti visas lentas, įamžinančius ką tik išvardintus asmenis (ir ne tik juos). Būtent todėl neseniai priimtu ministro įsakymo 10.4 punkte, kuriuo ir rėmėsi KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, neminimas kolaboravimas, nekalbant jau apie sovietinės santvarkos garbinimą. Tai yra, su sovietine praeitimi kovojantys politikai neišdrįso įvertinti kolaboravimo vienareikšmiškai blogai. Ir aš džiaugiuosi, kad net dažniausiai juoda ir balta praeityje matantieji vis dėlto neišdrįso žengti toliau – sveiko proto dar esama.

Ir tai nereiškia, kad kolaboravimas – gerai, ar kad apie jį nereikia diskutuoti. Atvirkščiai – apie jį būtina diskutuoti būtent todėl, kad tai labai sudėtingas dalykas, kai radikalių permainų laikais žmogus žino mažai ir yra blaškomas propagandinių vėjų. Štai garsusis Vidkunas Kvislingas neabejotinai buvo Norvegijos patriotas, tik jos ateitį siejo su Vokietija. Kodėl negalima manyti, kad ir Cvirka bei kiti kolaborantai buvo Lietuvos patriotai, vienintele išeitimi jai matę sąjungą su SSRS?Prieš okupaciją svarstymai „po kuo“ geriau – Vokietija ar SSRS – Lietuvoje buvo paplitę. Venclovos ar Justo Paleckio veikla kultūrinėje sferoje rodo tikrą patriotizmą. Ar tai pateisina jų kolaboravimą – kitas klausimas.

Mes nežinome, ką kolaborantai žinojo apie padėtį SSRS ir ko jie tikėjosi 1940 m. birželį. Yra liudijimų, kad Cvirka ir Venclova planavo mažinti išlaidas kariuomenei ir didinti kultūrai bei švietimui – tai rodytų, kad bent jau iš pradžių jie mąstė apie Lietuvos, kaip sąlyginai savarankiško protektorato, statusą. Prieš „įstojimą“ į SSRS spaudoje nuolat pabrėžta, kad bendra Sąjungoje yra užsienio politika, kariuomenė, teisė ir finansai, o už šių ribų sąjunginės respublikos valstybinę valdžią vykdo savarankiškai. Mes nežinome, kiek tuo tikėjo Cvirka ir kiti. Tai nenaikina jų kolaboravimo fakto, tik parodo, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir kartais verta paklausti: ar kolaboravimas visada yra nusikaltimas?

Diskusijų apie kolaboravimą metu turbūt pamatytume, kad kartojasi „karų“ apie Cvirką topai. Vadovavimas armijai tarpukariu nusveria kolaboravimą okupacijos akivaizdoje (kaip Cvirkos rašytojo talentas nusveria kolaboravimą). Būtų prisiminta, kad aktyvus kolaborantas galėjo praregėti, kaip Krėvė ir Dovydėnas, nepasitraukę su sovietais karo pradžioje. O ką daryti su nepasitraukusiu į SSRS poetu Vytautu Montvila, kuris irgi nuolat kliūva? Juozas Baltušis atsiminė, kad Montvila nusivylė sovietine santvarka kuriam laikui po okupacijos praėjus, gal dėl to ir nepasitraukė. Bet užtarėjų, kaip Krėvė, neturėjo, ir jį sušaudė kaip komjaunuolį, nors toks nebuvo. Montvila jokių aukštų postų neužėmė net sovietinėje Rašytojų sąjungoje – nelaikytinas politiniu kolaborantu. Krėvė ir Dovydėnas – kolaborantai, tačiau išliko.

Atrodo, kad mes iki šiol vis dar vertiname sovietiškai, tik atvirkščiai: Cvirką ir Montvilą santvarka garbino, todėl juos reikia ištrinti, o Krėvės ir Dovydėno – ne, todėl jie geri.

Ar tai, kad jie „praregėjo“, nubraukia jų kolaboravimą? Juk Krėvės ir Galvanausko dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje nuramino visuomenę, kuri tikėjosi, kad nieko baisaus Lietuvoje nevyksta, jei jau tokie gerbiami žmonės valdžioje. Tai padarė didesnę įtaką, nei visiems žinomo dar tarpukariu bolševikavusio Cvirkos kalbos, jau nekalbant apie Montvilos eilėraščius. Kodėl mes skirtingai vertiname Montvilą ir Krėvę? Dėl jų talentų skirtumo ar dėl to, kad Montvilą sovietinė propaganda naudojo Janonio stiliumi? Mirusieji neturi balso teisės? Atrodo, kad mes iki šiol vis dar vertiname sovietiškai, tik atvirkščiai: Cvirką ir Montvilą santvarka garbino, todėl juos reikia ištrinti, o Krėvės ir Dovydėno – ne, todėl jie geri.Sovietmetis atvirkščiai – irgi sovietmetis.

Galbūt mums iš tiesų reikia pereiti analogišką pokario denacifikacijai procesą ir pasmerkti kolaborantų vardus damnatio memoriae – užmarščiai. Galbūt to reikia psichologinei visuomenės sveikatai. Negaliu atmesti, bet tokiu atveju būkim „biedni“, bet teisingi – kolaboravo ne tik Cvirka ir su visais kolaborantais reikia elgtis vienodai.

P. S. Parašęs šį tekstą perskaičiau Kęstučio Girniaus straipsnį. Svarbus atrodo jo klausimas, ar vis dar stovintis Cvirkos paminklas rodo menkesnę valstybinę ir tautinę savigarbą nei vakariečių požiūris į nacių kolaborantus, kaip mano Girnius? Galbūt. O gal skirtinga istorinė patirtis lėmė ir skirtingą elgesį? 1941 m. Lietuvoje vis dar nesena ilgos ir atšiaurios carinės Rusijos okupacijos atmintis, leidusi visai kitaip vertinti prisitaikymą. Vakarų Europos šalys šimtmečiais nebuvo patyrusios okupacijos, kolaboravimas ir bendradarbiavimas su naciais iš tiesų sudavė smūgį jų gyventojų išdidumui. Ypač ryškus Prancūzijos pavyzdys – po karo prisitaikymo gėda joje kompensuota mitais apie visos tautos pasipriešinimą, nors absoliuti dauguma Prancūzijos gyventojų bendradarbiavo su naciais tol, kol jie skynė pergales. Kitas kompensavimo būdas – pasmerkti tuos, kurie pernelyg akivaizdžiai į tokį šlovingą vaizdinį netilpo. Bet birželio sukilimo dalyviai nelietė aukštas pareigas okupacijos metu ėjusių kolaborantų – jiems užteko tik parašyti atgailaujančius tekstus. Sušaudyti jokių postų neužėmę nekomunistai Montvila ar Vincas Grybas, ir tai galbūt dėl to, kad klaidingai laikyti komunistais. Galbūt Lietuvos istorija sakė sukilėliams, kad prisitaikymas čia gyvenant – sunkiai išvengiamas ir todėl ne toks sunkus nusikaltimas?

Bet tie, su tarpukariu susiję laikai, seniai pasibaigė. Kartais atrodo, kad būtent iš sovietmečio mes paveldėjome kažkokį griovimo „geną“. Lietuvoje tuomet buvo išgriauti beveik visi paminklai nepriklausomybei ar kunigaikščiams, kaimynai latviai tokiu aršumu nepasižymėjo – Rygos centre netoli santykinai nedidelio Lenino visą sovietmetį išstovėjo milžiniškas monumentas nepriklausomybei. O dabar ir vėl reikia išvalyti nuo menkiausių netinamos praeities apraiškų, tik jau sovietinės.

Ir tai nėra visuomenės sprendimas – ji niekaip negali sutarti dėl Cvirkos ir jo paminklo vertinimo. Bandymas to nepaisyti ir pasinaudojant laikinai atitekusia valdžia nuspręsti už visus liudija ganėtinai apverktiną demokratijos padėtį Lietuvoje, nenorą diskutuojant rasti sutarimą, net jei tai truks dar dvidešimt metų. Ir tai kelia daug didesnę grėsmę Lietuvai, nei nebylus paminklas kolaborantui. Ir nerimą, kad šios 1954 m. parašytos eilutės vis tik virto realybe:

Aš manau,
kad poetas
kiekvienas

Turi būt
prokuroras
priešui.