Šiuo metu Europoje yra 31 valstybė, pripažįstanti tos pačios lyties porų santuokas ar tam tikros formos civilines partnerystes. 23 iš šių valstybių yra Europos Sąjungos narės.
Nepaisant ilgų diskusijų, Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir pamažu, bet nuosekliai augančio visuomenės pakantumo, Lietuva šiuo klausimu vis dar lieka arčiau posovietinio pasaulio ribų. Aktyvų oponentų pasipriešinimą ir viešus homofobinius komentarus jau kurį laiką pakeitė teisinis ir retorinis žongliravimasis.
90-ųjų eros vieša panieka ar vaizduotę dirginantis baisėjimasis homoseksualų egzistavimu, kai įvykiu viešojoje erdvėje tapdavo gyvo gėjaus pasirodymas televizijos ekrane ar gandai apie viešo asmens slaptą gyvenimą, pamažu transformavosi. Forma tapo labiau sofistikuota, bet reakcijos ir argumentacija – ta pati.
Apie tos pačios lyties partnerystės temą kalbama su akivaizdžiu nerimastingumu, kad šio klausimo viešumas kažkokiu ypatingu būdu iškreips visuomenės moralę. Homoseksualumas suprantamas kaip itin pagavus reikalas, kuris vien savo užuominomis ištrauks iš tradicinių šeimų vyrus ir moteris, tuoj pat perkeisdamas jų lytines tapatybes.
Net ir šiuolaikinėse diskusijose homoseksualumas oponentų yra netiesiogiai pateikiamas kaip užkratas, liga ar iš principo etine prasme pavojingas dalykas. Kažkas, nuo kurio reikia saugoti ir apsitverti, kad vien mintis ar vaizdinys nepakirstų tradicijų ar valstybės pamatų.
Savaime suprantama, kad nereikia tikėtis greito perkalbėjimo proceso ar staigios visuomenės nuomonės kaitos. Visgi ji nėra įmanoma be pilietinės ir politinės lyderystės. Intelektualų ar pilietiškai atsakingų žmonių žingsnių link žmogiško teisinės ir socialinės problemos sprendimo būdo.
Lietuvos piliečiai homoseksualai vis dar yra pirmiau homoseksualai, o tik paskui piliečiai. Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad toks jų vaizdinys likęs ir kai kurių priesaiką visus traktuoti kaip lygius priėmusių politinių lyderių akyse.
Akivaizdu, kad ištarus žodį „homoseksualas“, jų mintys prisipildo gluminančių ar neraminančių vaizdinių. Tokių vaizdinių, kurie neleidžia matyti žmogaus už savo paties baimių, nerimo ar neužtikrintumo širmos. Tada net ir vienas paprastas Seimo narys, neslepiantis savo homoseksualumo, tampa išskirtiniu. Tokiu, su kuriuo baisoka susitikti asmeniškai.
Kadangi viešai kalbėti apie tai, kad homoseksualumas tau yra nejaukus, yra dar nejaukiau nei tyliai galvoje vaikyti nuodėmingus vaizdinius, tai imamasi teisinių ir retorinių triukų.
Vienas dažniausių tokių triukų – apeliavimas į Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame pabrėžiama, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę bei vaikystę, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Skaitydami šią formuluotę iškart galime pastebėti šeimos ir santuokos skirtį. Akivaizdu, kad nepaisant tikslaus apibrėžimo, kada santuoka sudaroma būtent vyro ir moters sutarimu, šeimos konceptas yra platus ir apima įvairius santykius, įvairias šeimiškumo formas.
2008–2012 metų Seime daugumą sudarę konservatoriai parengė valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje pradėtos kurti tokios sąvokos, kaip pilnos ir nepilnos šeimos. 2011-aisias Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokia strategija prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Buvo išaiškinta, kad Konstitucija saugo ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, tarp jų ir santuokos nesudariusiųjų bendrą gyvenimą. Racionalumas čia pareikalautų partnerystės instituto įteisinimo, kuris leistų apibrėžti ir tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą kartu. Bet prieš šį racionalumą užmerkiamos akys.
Pirmajame Šeimų maršo renginyje gegužės mėnesį nuskambėjusioje prezidento Gitano Nausėdos kalboje buvo pabrėžta, kad tos pačios lyties asmenų klausimą reikia išspręsti taip, kad jis nepažeistų 38-ojo straipsnio ir jo nuostatų.
Sprendimas atrodo paprastas. Santuoka išlieka heteroseksualių asmenų privilegija, tačiau apibrėžiant oficialios santuokos nenorinčių sudaryti asmenų ar tos pačios lyties asmenų santykius įvedamas partnerystės institutas.
Bet kai kurių akyse tai atrodo per daug arti santuokos. Grįžtama prie idėjos, kad net ir iš pažiūros panaši tos pačios lyties asmenų gyvenimo forma tuojau sujauks santuokoje gyvenančių heteroseksualų gyvenimą. Iš esmės ginama pati privilegija, įtariant, kad ji staiga taps mažiau privilegiška, jei kažkas bent jau priartės prie tokios būklės.
Viešai deklaruojama, kad visi piliečiai lygūs, visus teisinį, ekonominį ar socialinį kontekstą turinčius santykius reikia apibrėžti, bet iš tiesų nenorima pripažinti jų lygybės. Nenorima dalintis ne kažkokiu konkrečiu gėriu, o tiesiog sąvokomis, apibrėžimais. Štai tada velnias pradeda slėptis detalėse.
O mes atsiduriame akligatvyje, kuriame blaškomės jau kurį laiką. Kažkur tarp daugumos vardą besisavinančios minios neapykantos, baimių ir nenoro suprasti, politinės valios stokos ir žvilgčiojimo į reitingus, tuščio kalbėjimo apie lygiateisiškumą ir bandymo išsisukti nuo savo pareigos.
Dalis empatiškos visuomenės, dalis dorų, popiežiaus raginimus ir savo sąžinės balsą išgirdusių katalikų už viso baimės ir nežinios rūbo jau pamatė žmones ir ištiesė jiems ranką. Gerbiami politiniai ir visuomeniniai lyderiai, jei per politinių ar kultūrinių karų miglą nematote žmonių, tai bent pamatykite savo valstybės piliečius.
