Tačiau šie procesai – tai tik mūsų bėda, nes ypač greitai – užteko kelių „pinigų iš malūnsparnio“ metų – tapome išlepusia bei išpindėjusia visuomene. Mums jau nebesvarbu galutinis tikslas. Dažnai jo net neturime. Svarbu tik veiklos imitavimas ir tai, kad šis imitavimas gražiai atrodytų tiktoke, instagrame ir feisbuke, o portalai, jei kalbėsime apie politikus, cituotų gražius šūksnius, kurie jau kitą dieną pamirštami.
Nebeturime tos jėgos ir noro dantimis bei nagais kautis už kiekvieną eurą sau ir savo vaikams. Pamenate draugus ir pažįstamus, kurie slėpdamiesi vilkikuose važiavo į Didžiąją Britaniją nelegaliai dirbti, nors net nemokėjo kalbos ir buvo pasiryžę pirmas savaites, kol suras tenykščiais mastais prastai mokamą nelegalų darbą, miegoti ant suoliuko? Tokių žmonių buvo masė. Vėliau, kai emigruoti tapo lengviau ir legalu, lietuviai plūstelėjo šeimomis ir buvo pasiryžę dirbti keliuose darbuose, kad tik sukurtų gerovę sau ir savo šeimai.
Šiandien mes reikalaujame, kad šią gerovę kas nors duotų. Tik nereikia klyksmo, kad „babajai čia tikrai ne dirbti važiuoja“. Kalbu ne apie juos, bet apie mus, ir tautybė nesvarbu.
Galiu palyginti savo kailiu. Lvovas, Ukraina, Rytų Europos pramogų sostinė. Aptarnavimas puikus – kiekvienas barmenas stengiasi įtikti. Dėl algos, arbatpinigių ir prestižo. Kiekvienas baras – tai pramoga, į kurią šeimininkai investavo milžiniškus pinigus. Ne, tai nėra pigus sugrįžimas į sovietmetį. Tiksliau, sovietmečiu net nekvepia. Vilniuj iki tokių pasilinksminimo vietų dar reikia nukeliauti, ir galbūt pas mus nieko panašaus niekada nebus. O iki ten – tik valanda skrydžio lėktuvu, ir randi žmonių, norinčių kurti ir džiaugtis. Jų akys dega.
Kai lėktuvo, skrendančio iš Lvovo, ratai dunkstelėjo Kauno oro uoste, nusprendėme užsukti garsiųjų cepelinų. Tų, apie kuriuos dar seniai seniai laikraščiai rašė. Jie ten pat, už kampo. Interjeras likęs iš XX a. pradžios – „pereinamasis laikotarpis iš kaimo kultūros į vestuvinį kapitalizmą“ su gausiomis dirbtinių gėlių dekoracijomis. Padavėjos žvilgsnis – „ir vėl tie klientai, o tokia graži diena buvo“.
Šaržuoju, tačiau bendras vaizdas ir skirtumas ryškus. Ir už tą skirtumą jau mokame iš savo kišenės. Taksistai tikina, kad sostinėje taksi paslaugos pradėjo spėriai brangti, kai dėl pandemijos baltarusiams ir ukrainiečiams tapo sunkiau dirbti pavežėjais.
Blogiau, kad nuėjome keliu, kai nieko net neplanuojame kurti. Svarbu kažkokie greitukai projektai, kurių sąskaita galima gauti eurų. Kuo daugiau, tuo geriau. Šalis tapo tarsi biurokratinė mašina, kai svarbiausia yra procesas, ne rezultatas, ir kuo tas procesas ilgesnis, tuo visiems geriau.
Ministrai skraido po pasaulį ir kviečia investuotojus, stebi kosminių laivų skrydžius, tačiau nieko nekalba apie tai, kaip bus sprendžiamos realios ekonomikos problemos, kurios jau prasideda.
Turime planą, kas bus ir kaip elgsimės, kai ES užsuks „pinigų iš malūnsparnio kraniukus“? Kuo keisime Lietuvos geležinkelių ir Klaipėdos uosto praradimus? Kaip grąžinsime žmones į darbo rinką, nes norinčių dirbti vis mažiau, – juk patogu tiesiog gyvenimą gyventi iš įvairių valstybės dalijamų pinigų? Kaip realiai, ne žodžiais, spręsime pabėgėlių problemą, ką tai gali duoti Lietuvai ir ką prarasime? Laiko nuo visų šių nutikimų praėjo jau daug, planų ir sprendimų kol kas negirdėti.
Nepamirškim, kad jei planų nekursime ir veiksmų nesiimsime mes patys, tą padarys kiti. Tik tuose kitų sukurtuose planuose ir strategijose nauda Lietuvos žmonėms nebus numatyta.
Tačiau pagrindinė problema – vis mažiau žmonių, kurių akys dega ir kurie nori eiti į priekį, o ne tiesiog plaukti pasroviui paskui ES ir nacionalinio biudžeto eurus. Kol jų nepadaugės, nepadės jokios brangios strategijos. Į realybę greičiausiai grąžins tik stiprus ekonomikos perkratymas.
