Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12–1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Paskutinės jo, kaip KGB bendradarbio, pareigos buvo KGB ryšių su visuomene centro konsultantas.

Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (rus. GKČP), o neilgai trukus ir pati SSRS.

Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų.

Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo.

KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V. Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.

Dėl ko gobšų KGB generolų dėmesį patraukė Afganistanas, kuo neįtiko šios šalies prezidentas komunistas Hafizula Aminas, kurį įsiveržusi SSRS kariuomenė brutaliai nužudė ir taip pradėjo Afganistano karą? Kaip SSRS, o vėliau Rusijos televizijas žingsnis po žingsnio uzurpavo jėgos struktūros? Ką stadionuose, čempionatuose, olimpinėse žaidynėse veikė delegacijos narių šešėliai – KGB bendradarbiai? Kas iš tiesų buvo Šabtajus Kalmanovičius, Josifas Kobzonas, iš kur atsirado Vladimiras Putinas? Kaip kilo judėjimas „Naši“, iš kur išdygo „Vagner“ kovotojai ir kam jie tarnauja? Kaip Rusija ruošėsi nuo Ukrainos atplėšti Krymą?

Šabtajus Kalmanovičius

Knygoje pateikti pasakojimai, faktai, kurie neretai iliustruojami dokumentų išrašais, padeda suvokti, kodėl tokį iškreiptą vaizdą per TV ekranus ir realybėje demonstruoja šiandieninė Rusija.

Pačiam knygos autoriui galutinai įsitikinti, kad bolševikų prievarta sukurta Sovietų Sąjunga nesustabdomai juda gyvavimo pabaigos link, padėjo SSKP CK ir saugumo organų veiksmai per Kalnų Karabache 1988 m. kilusį etninį konfliktą. Gana smulkiai aprašomos ir kitos SSRS sudrebinusios vidinės tragedijos – Baku, Tbilisio, Vilniaus, nurodomi tikrieji šių įvykių scenarijų autoriai ir kaltininkai.

Suprasdamas, kad artėja kruvini įvykiai, ir nenorėdamas būti į juos įtrauktas, 1990 m. V. Popovas išėjo iš operatyvinio darbo ir parašė pirmąjį raportą būti atleistas iš KGB. Bet KGB jį paleido tik tada, kai pats oficialiai nustojo egzistuoti – 1991-ųjų spalį. Nuo tada jis nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.

Nuo ,,Niekšų sąmokslo. Buvusio KGB papulkininkio užrašų“ neįmanoma atsitraukti – jau vien dėl knygos skvarbaus tikrumo. Stingdančio, bet leidžiančio tikėtis, kad kada nors tai iš tikrųjų bus visiems laikams pasibaigusi epocha.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Išlaisvinant Šabtajų Kalmanovičių iš Izraelio kalėjimo labai aktyviai dalyvavo garsus estrados dainininkas Josifas Kobzonas.

Josifas Kobzonas, Alina Kabajeva
Foto: AP/Scanpix

Josifas Kobzonas gimė 1937 metų rugsėjo 11 dieną Donecko srities Časiv Jaro mieste. 1956 metais jis baigė Dnepropetrovsko kalnakasybos technikumą. Nuo 1956 iki 1959 metų tarnavo kariuomenėje. Tarnaudamas buvo pakviestas į Užkaukazės karinės apygardos dainų ir šokių ansamblį. 1959 metais tapo sąjunginio radijo solistu, nuo 1962 iki 1989 metų – Moskoncerto solistas. Tuo pat metu nuo 1984-ųjų jis buvo Valstybinio Gnesinų muzikinio pedagoginio instituto vokalinio-estrados skyriaus vadovas. Vėliau tapo Gnesinų muzikos akademijos vokalistų katedros vadovu. 1985 metais Kobzonas buvo pakviestas į asociacijos XXI amžius („XXI vek“) viceprezidento humanitariniais klausimais postą. Asociaciją įsteigė garsūs kriminaliniai autoritetai broliai Amiranas ir Otaris Kvantrišviliai.

1986 metais Kobzono iniciatyva įsteigtas fondas „Ščit i lira“, skirtas vidaus reikalų organų socialinei apsaugai. Kobzonas tapo jo vadovu. Nuo 1989 metų Kobzonas buvo koncertų ir renginių direkcijos „Moskva“ solistas ir meno vadovas, tuo pat metu – labdaros fondo „Moskovit“ prezidentas. Nuo 1990 metų lapkričio mėnesio dar buvo daugiaprofilinės akcinės bendrovės „Moskovit“ prezidentas.

Populiariam estrados dainininkui Kobzonui, turinčiam autoritetą tarp žydų ir pasižyminčiam ryškiomis lyderio savybėmis, neatsitiktinai gerai sekėsi. Jis patraukė KGB 5-osios valdybos 8-ojo skyriaus, kuris sekė žydų nacionalistus ir užsienio sionistinius centrus, bendradarbių dėmesį.

Populiariam estrados dainininkui Kobzonui, turinčiam autoritetą tarp žydų ir pasižyminčiam ryškiomis lyderio savybėmis, neatsitiktinai gerai sekėsi. Jis patraukė KGB 5-osios valdybos 8-ojo skyriaus, kuris sekė žydų nacionalistus ir užsienio sionistinius centrus, bendradarbių dėmesį.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kobzonas papildė to skyriaus agentų gretas. Gana greitai kaip vertingas agentas jis buvo paskirtas tiesiogiai bendrauti ir atsiskaityti KGB 5-osios valdybos viršininkui generolui Filipui Bobkovui. Tokį statusą jis išsaugojo iki savanoriško Bobkovo atsistatydinimo 1991 metų sausio mėnesį. Bet jų draugiški asmeniniai santykiai išliko iki pat Bobkovo mirties.

Kobzonas už daug ką dėkingas savo globėjui Bobkovui. Bobkovo vadovaujama KGB 5-oji valdyba kuravo SSRS kultūros ministeriją ir SSRS Goskoncertą, dėl to Moskoncerto solistas Kobzonas dar savo sceninės karjeros pradžioje už pasirodymus gaudavo didžiausią atlygį. Bobkovas prisidėjo prie to, kad Kobzonas 1973 metais gavo RTSFR nusipelniusio artisto, 1980 metais – RTSFR liaudies artisto ir 1987 metais – SSRS liaudies artisto vardus. Nedaug sovietinių atlikėjų turėjo tokius aukštus titulus.

Tokie titulai teikė garbę ir materialinę gerovę, bet ne visai tenkino Kobzono, užaugusio skurdžioje žydų šeimoje, prabangos siekius. Ir šičia Kobzonui vėl padėjo generolas Bobkovas, juolab kad Kobzonas buvo labai reikalingas. Nuo 1980 metų Kobzonas devynis kartus lankėsi Afganistane ir koncertavo sovietiniams kariams.

Bet koncertai kariškiams nebuvo pagrindinė Kobzono veikla Afganistane. Tų kelionių metu KGB atstovybė Kabule gaudavo operatyvinių duomenų apie Kobzono kolektyvo rekvizite paslėptą stambios afganiškų narkotikų partijos kontrabandą.

KGB 5-osios valdybos atstovas Kabule majoras Aleksandras Jevdokimovas, gaudavęs informaciją apie kontrabandą, pranešdavo tai KGB centriniam aparatui ir pridėdavo rekomendaciją muitinei atlikti kruopščią bagažo, su kuriuo grįždavo į Maskvą Kobzono vadovaujamas kolektyvas, patikrą. Bet į Kabulą skraidydavo sovietinės karinės transporto aviacijos lėktuvai iš nuosavo Pamaskvės bazės Čkalovo oro uosto.

Šis oro uostas buvo karinis ir neturėjo muitinės postų. Į Jevdokimovo telegramas, ne kartą siųstas KGB 5-ajai valdybai, apie būtinybę atlikti muitinės patikrą visada būdavo vienas ir tas pats atsakymas: „Pripažinta netikslinga.“

Iki devintojo dešimtmečio pradžios Josifas Kobzonas tapo vienu pirmųjų sovietinių nelegalių milijonierių.

Po kelerių metų, grįžęs iš komandiruotės Afganistane, majoras Jevdokimovas nustebo, kad KGB 5-ojoje valdyboje, kurioje jis buvo laikomas pripažintu operatyvinės paieškos profesionalu ir už tai apdovanotas aukščiausiu žinybiniu Valstybės saugumo garbės bendradarbio apdovanojimu, jam nėra vietos. Pokalbis su Bobkovu patvirtino nuogąstavimus, ir Jevdokimovas nutarė pereiti į KGB sistemoje sukurtą SSRS VRM ir milicijos organų operatyvinio rėmimo valdybą (valdyba 3B). Čia likimas suvedė Jevdokimovą su Genadijumi Aršinovu, kuris iki naujojo paskyrimo tarnavo KGB 3-iojoje vyriausiojoje valdyboje (karinė kontržvalgyba) ir buvo Afganistano reikalų kuratorius.

Būtent pas jį sutekėdavo informacija iš sovietinės kariuomenės kontingento Afganistane ypatingųjų skyrių, kuri paskui būdavo perduodama 3-iosios vyriausiosios valdybos vadovams. Vėliau Jevdokimovas būtent iš Aršinovo sužinojo, kad asmeniškai Bobkovas neleisdavo grįžtančio iš Afganistano Kobzono ir jo kolektyvo muitinės patikros.

Kai sovietinis saugumo agentas Kalmanovičius pateko į Izraelio kalėjimą, Bobkovas pavedė Kobzonui organizuoti Kalmanovičiaus išlaisvinimo operaciją. Jis ėmėsi patikėto darbo su jam būdinga energija ir veiklumu, sėkmingai jį ir įvykdė. Kobzono veiksmų laisvinant Kalmanovičių priedangai buvo panaudota versija apie seną (nežinia iš kur atsiradusią) Kalmanovičiaus ir Kobzono draugystę. „Mes susidraugavome daug anksčiau, nei buvau areštuotas. Mūsų santykiuose nebuvo jokios naudos, nebuvo bendro verslo. Todėl ir atsirado tikra draugystė“, – pasakojo Kalmanovičius viename interviu, bet nenurodė, kada būtent jie spėjo susidraugauti netgi šeimomis, ir kuriomis būtent šeimomis.

Kobzonas buvo vedęs tris kartus; tiek pat kartų buvo vedęs ir Kalmanovičius. Legenda apie draugystę buvo KGB 5-osios valdybos agento Kobzono veiklos priedanga. Kalmanovičius prisiminė:

„Kad ir ką kalbėtų apie Kobzoną, jis labai ištikimas bičiulis. Už savus pinigus skrido į Izraelį, lankė mane. Josifas tada buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir kalėjime jo netikrino. Paslapčia jis atnešdavo mano mėgstamų žuvies konservų pomidorų padaže, kilkių, grundalų ir saldainių „Voveraitė“... Aš niekada neužmiršiu, kiek daug jis dėl manęs padarė. Pakėlė ant kojų visus. Žmonės, kurių niekada gyvenime nebuvau matęs, Kobzono paprašyti rūpinosi, kad mane paleistų pirma laiko. Kobzonas atvežė oficialius [Michailo] Gorbačiovo, [Genadijaus] Janajevo, [Boriso] Pugo, [Aleksandro] Ruckojaus laiškus su prašymais išlaisvinti mane. Ir Izraelyje pagal analogiškus straipsnius kalėjo dar keli žmonės, bet dėl jų, tarkime, Gorbačiovas neprašė. O tuos laiškus Kobzonas organizavo vienas, mynė Kremliaus kabinetų slenksčius.“

Labai jausminga. Ypač apie grundalus pomidorų padaže ir saldainius „Voveraitė“. Kalmanovičius buvo kilęs iš Pabaltijo. Jam didesnę nostalgiją turėtų kelti „Rygos šprotai“.

Spaudimas Izraelio valdžiai buvo beprecedentis. Rusijos ambasadorius Izraelyje Aleksandras Bovinas tą jį pribloškusią istoriją aprašo gana spalvingai

Spaudimas Izraelio valdžiai buvo beprecedentis. Rusijos ambasadorius Izraelyje Aleksandras Bovinas tą jį pribloškusią istoriją aprašo gana spalvingai:

„Dėl Kalmanovičiaus jokių nurodymų iš Maskvos nebuvo. Maždaug prieš mėnesį ta tema kalbėjomės su Kobzonu (kai jis buvo atėjęs pas mane su Glazunovu). Bet aš kažkaip praleidau tą jo [kalbą] pro ausis. Be reikalo praleidau... Kobzonas atplaukė į Izraelį kruiziniu laivu drauge su dailininku Ilja Glazunovu. Jį priėmė ministras pirmininkas Šamiras... Premjero padėjėjas paklausė, ar galima nutapyti Šamiro portretą. „Prašom“, – atsakė Ilja Sergejevičius. „Kiek tai kainuos?“ „Nieko, – atsakė dailininkas. – Tik paleiskite iš kalėjimo Kalmanovičių.“ Pavardę jis perskaitė iš Kobzono jam paduoto lapelio...

[1992 metų] balandžio 29 diena. Nuostabi diena. Sėdžiu viešbučio „King David“ (joje, suprantama, apsistojo Ruckojus) terasoje, geriu kavą, laukiu, kaip klostysis įvykiai. Ir jie pradeda klostytis. Pro langą man pamoja Kobzonas, paskui jis nusileidžia žemyn. Stebisi, jog Rusijos ambasadorius nedaro nieko, kad išlaisvintų iš kalėjimo nuostabų žmogų Šabtajų Kalmanovičių... Kobzono prašomi į Izraelio vadovybę kreipėsi SSRS vidaus reikalų ministras B. Pugo, SSRS viceprezidentas G. Janajevas, SSRS liaudies deputatas J. Primakovas, Ukrainos ministras pirmininkas V. Fokinas, SSRS kultūros ministras N. Gubenka, RSFSR viceprezidentas A. Ruckojus. Ruckojus kreipėsi į Izraelio premjerą I. Šamirą ir kaip Rusijos Federacijos viceprezidentas. [...]

Nesu tikras, ar buvo (arba yra) kitas „buvęs SSRS pilietis“, kurio likimu būtų taip susirūpinę oficialūs asmenys. Šaunuolis Kobzonas! ...[Aš] pasakiau Kobzonui, kad mane varžo ambasadoriaus munduras, bet pamėginsiu padėti. Nesinorėjo naudotis oficialiais kanalais. Todėl gegužės 13 dieną, pasitaikius progai, nusiunčiau Užsienio žvalgybos tarnybos direktoriui privatų laišką:

Brangusis Ženia! – rašiau aš. – Šičia mane spaudžia „visuomenė“ (ir mūsiškė, pavyzdžiui, J. Kobzonas, ir ne mūsiškė) dėl Kalmanovičiaus. Kodėl aš nereikalauju suteikti jam malonę? Atsakyti lengva – nėra nurodymų reikalauti. Bet taip atsakyti gėda. Juolab kad žmogus jau atsėdėjo pusę laiko ir rimtai serga. Apskritai aš jau lyg buvau susiruošęs eiti pas Šamirą, bet neduoda ramybės biurokratinės subordinacijos kirminas, užaugintas sąstingio ir kitais laikotarpiais. Kad kas neatsitiktų... Kokį patarimą galėtum duoti man tokioje situacijoje? Iš anksto dėkingas. Tavo Saša.

Ženia – tai Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Jevgenijus Primakovas. [...]

Po kelių dienų apie Kalmanovičių Bovinas užsiminė kalbėdamas su Kneseto pirmininku Dovu Šilanskiu. Šis pažadėjo pasikalbėti su ministru pirmininku. Birželio 9 dieną gautas kanceliarijos generalinio direktoriaus Jozefo Ben-Aarono laiškas, kuriame buvo pranešama, kad Kalmanovičiaus byla „nagrinėjama“.

1992 metų liepos mėnesį Izraelio ministru pirmininku tapo Icchakas Rabinas, ir rugsėjo pradžioje Bovinas išsiuntė jam laišką: „Aš negaliu ir nenoriu svarstyti juridinės klausimo pusės... Laikas, kai mūsų šalių santykiuose viešpatavo nepasitikėjimas ir įtarumas, jau praeityje. Ir tegu kartu į praeitį nugrimzta ir Kalmanovičiaus byla – to laiko pasekmė. Jo pirmalaikis išlaisvinimas galėtų tapti dar vienu liudijimu, kad Rusija ir Izraelis žiūri į ateitį.“

Lapkričio 1 dieną klausimą apie Kalmanovičių Bovinas vėl iškėlė kalbėdamas su Rabinu. Informuodamas Užsienio reikalų ministeriją apie tą pokalbį, jis pranešė, kad „procedūra užims dar pusantro ar du mėnesius“. Gruodžio mėnesį Izraelio ambasadorius pranešė Ruckojui, kad izraeliečiai nutarė išlaisvinti Kalmanovičių „su sąlyga, kad jis nedelsiant išvažiuos iš šalies“. 1993 metų kovo 10 d. Izraelio prezidentas pasirašė įsaką dėl Kalmanovičiaus paleidimo pirma laiko. Kovo 13 dieną Kobzonas atskrido į Izraelį, pasiūlė Bovinui trise atšvęsti išlaisvinimą. „Bet man atrodė nederama šioje situacijoje susitikinėti su Kalmanovičiumi. Todėl kitą dieną mes su Kobzonu atšventėme dviese“, – prisimena Bovinas.

Švęsti buvo ką: Kalmanovičius turėjo prieigą prie Pitovranovo grupės tarptautinių sąskaitų, kuriose jis šeimininkavo iki arešto. Per Kobzoną jis iškėlė Lubiankai sąlygą: išlaisvinimas mainais už informaciją apie sąskaitas.

Kai Kalmanovičius grįžo į Maskvą, jiedu su Kobzonu įsteigė kelias akcines bendroves ir pavadino jas savo dukterų vardais – „Liat-Natali“.

„Kobzonas atvėrė man visas duris. Esu jam už tai labai dėkingas“, – sakė Kalmanovičius. Iš tikrųjų „visas duris“ jam atidarė ne Kobzonas, o Kalmanovičiaus kuratoriai iš KGB – Pitovranovas, Bobkovas ir Ivanovas. Nors SSRS suiro, jie turėjo daug galimybių. O su pačiu Kalmanovičiumi Kobzono bičiulystė nutrūko. Kalmanovičius paaiškino taip: „Mūsų biznio keliai išsiskyrė. Kartais mes susitinkame ir mandagiai pasisveikiname.“

Tik štai biznis čia buvo niekuo dėtas. Kobzonas įvykdė specialiųjų tarnybų uždavinį ir jo santykiai su Kalmanovičiumi baigėsi.

„Liat-Natali“, ko gero, buvo Kalmanovičiaus mokestis Kobzonui už jo tarpininkavimą išlaisvinant iš Izraelio kalėjimo. Jokių kitų įsipareigojimų Kobzonui Kalmanovičius neturėjo. Tai buvo viena iš daugybės sovietų, po to jau rusų specialiųjų tarnybų operacijų. Ir tiek. Ji nebuvo pagrindas draugauti.