Savaitraščio skaičiavimais, padėtis dar blogesnė, jei atsižvelgiama į apytikrį perteklinių mirčių skaičių (angl. excess deaths). Tuo atveju Estijoje mirusiųjų būtų apytikriai 170 – 180, Latvijoje 210 – 220, o Lietuvoje 420 – 440, taigi dvigubai daugiau negu mūsų šiaurės kaimynuose.
Kaip paaiškinti šitokį atsilikimą, negebėjimą efektyviau sutramdyti pandemijos? Ar tai valdžios neveiksmingumas, ar gyventojų psichologinė būsena, nenoras laikytis gydytojų ir mokslininkų rekomendacijų?
Nėra vienareikšmio atsakymo į šį klausimą, prisideda abu faktoriai. Neaišku, kuris svarbesnis. Bet priešinimąsi skiepams skatina neveiksmingi valdžios mėginimai įtikinti žmones skiepytis ir negalėjimas atmesti nepagrįstų teiginių, kad galimybių pasas pažeidžia žmonių teises ir suskirsto šalies gyventojus į dvi priešiškas stovyklas.
Vyriausybės patikimumui dar kenkia jos polinkis grasinti botagu ir bausmėmis, jei žmonės nepaisys jos nurodymų ar rekomendacijų. Naujausias atvejis – užuomina, kad svarstoma nepasiskiepijusiems ir COVID–19 susirgusiems asmenims nemokėti ligos išmokos.
Kaip teisingai pažymėjo S. Skvernelis, tai „eilinė valdančiųjų klaida“, pomėgis viešumon išmesti siūlymą ir po to nuo jo atsiriboti, kilus nepasitenkinimui. Žmonės, kurie moka mokesčius ir yra socialinio bei sveikatos draudimo dalyviai, turi teisę į tas paslaugas, tai nėra malonė, kurią valdžia teikiasi suteikti. Toks potvarkis aiškiai pažeistų Konstituciją.
Net didesnį neigiamą poveikį turi valdžios negalėjimas veiksmingai neigti klaidinančius skiepijimo priešininkų pasakojimus.
Dažnai daromos užuominos, kad valdžios pastangos įtikinti žmones skiepytis skaldo Lietuvos visuomenę, kad priimami Konstituciją pažeidžiantys nutarimai. Tokius priekaištus reiškia ne tik Šeimų sąjūdžio atstovai, bet ir nuosaikesnės grupės, kaip prieš dvi savaites medikų ir teisininkų įkurta organizacija, pavadinta Sveikatos teisės institutu (STI). Pasak jos, „prisidengiant išvestinėmis, Konstitucijoje tiesiogiai nenumatytomis teisėmis, pavyzdžiui, teise būti neužkrėstam, vienai visuomenės grupei teikiama pranašumo prieš kitą iliuzija.“
Lietuvos Konstitucijoje daug vietos neskiriama sveikatos reikalams. 48 straipsnyje pažymima, kad kiekvienas žmogus „turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, o 53 straipsnyje, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“
Jei žmogus turi teisę į „sveikas ir saugias darbo sąlygas“, tai valdžia ar darbdavys turi užtikrinti, kad kenksmingi elementai, kaip švininiai dažai, yra pašalinti. Panašiu principu siekiant užtikrinti sveikas ir saugias darbo sąlygas, reikia mažinti užsikrėtimo COVID pavojų. Kadangi yra gerokai didesnė tikimybė, kad nevakcinuotas dažniau negu paskiepytas žmogus užkrės kitus, reikia imtis priemonių jų tarpusavio kontaktams mažinti. Vienas veiksmingiausių būdų užtikrinti, kad klientai ar kolegos neužkrėstų kitų, yra leisti tik paskiepytiems asmenims patekti į darbo vietas, pvz., prekybos centrus, restoranus, teatrus.
Galima ginčytis, ar yra teisė būti neužkrėstam, bet tikrai egzistuoja teisė mažinti riziką, kad tave užkrės kiti. Ir valdžia turi pareigą šią teisę įgyvendinti.
Kaip minėta, ypatingas antivakserių ir kitų skiepų priešininkų taikinys yra galimybių pasas, kuris tarp kitų blogybių esą neteisėtai riboja ar atima nevakcinuotų žmonių laisves, uždarydamas duris į įvairias patalpas ir renginius.
Šie argumentai grindžiami nesusipratimu. Normaliomis sąlygomis žmonės laisvi eiti ir daryti, ką jie nori, kol jie nekenkia kitiems ar nepažeidžia įstatymų. Paskelbus karantiną, ekstremalią situaciją ar nepaprastąją padėtį, daugelis šių laisvių suspenduojamos. Parduotuvės uždaromos, įvesti ribojimai išvykti už savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų, draudžiama bendrauti ne su savo namų ūkio gyventojais, net jei tai būtų tėvai ar vaikai. Kai kurios šios priemonės perteklinės, neaiškus jų teisinis pagrindas, bet tai jau kiti klausimai.
Šitokius COVID-19 sukeltus apribojimus reikia laikyti nepelnytomis bausmėmis, kurios taikomos Lietuvos gyventojams ne dėl kokių nors netinkamų ar piktybiškų veiksmų, o vien dėl to, kad neužkrėstume kitų arba kad nebūtume jų užkrėsti. Užkrėtimo pavojus yra vienintelė ribojimų priežastis, jų raison d‘etre.
Kai užkrėtimo ar užsikrėtimo rizika smarkiai sumažėja, šie laisvių apribojimai nebepateisinami, tad jie turi būti panaikinami kiekvienam, kuris gali įrodyti, kad sukelia minimalią riziką. Ribojimai toliau galioja didesnės rizikos nešėjams. Nepasiskiepijusieji nėra diskriminuojami, jų laisvės nėra dirbtinai apkarpomos, veikiau jie atsisako imtis reikiamų žingsnių atsiimti laisvių, kurios buvo visiems tuo pačiu metu ir tuo pačiu pagrindu atimtos. Jas atgauti nesunku, reikia tik skiepytis, o niekas nedraudžia to daryti.
Jei galimybių pasai skaldys visuomenę ir įrikiuos žmones į dvi priešingas stovyklas, visi turi laisvę patekti į „pateptųjų pusę“, juk niekas jiems nedraudžia skiepytis.
STI narys aiškino, kad „paskiepyti žmonės taip pat serga COVID-19 ir platina viruso atmainas(...). Galimybių pasai, kaip ir kaukės, gali suteikti apgaulingą saugumo pojūtį ir dar pabloginti situaciją.“ Ir šis argumentas atmestinas. Neginčytina, kad vakcinuoti žmonės gali užsikrėsti.
Mes visi tai žinojome. Pirminiai tyrimai rodė, kad, priklausomai nuo skiepų rūšies, jie bus apytikriai 90 proc. veiksmingi, tad gal kas dešimtas vakcinuotasis nebus apsaugotas. Apie tai nebuvo kalbama, kai buvo stengiamasi įtikinti kuo daugiau žmonių skiepytis. Bet kiekvienu atveju, nors nei skiepai, nei kaukės šimtu procentų neužtikrina saugumo, jie smarkiai sumažina COVID-19 užsikrėtimo pavojų.
