Praėjusią savaitę grįžęs į Romą gėriau ryto kavą, ir tingiai apžiūrinėjau pirmąjį įtakingo Italijos dienraščio puslapį. Nes Italija, deja, yra tokia technologiškai atsilupusi šalis, kurioje žmonės rytais gerdami kavą subeda akis ne į telefonus, o į popierinius laikraščius. Roma yra toks nupušęs miestas, kuris neketina perdažyti Koliziejų, pakeisti juodas bazaltines gatvių trinkeles, nugriauti seną Ciampino oro uostą. Nors jis yra dvigubai mažesnis už Vilniaus oro uostą – tą, kurį ketina nugriauti. Roma – tingi: nenori nei kovoti, nei ginti, nei griauti.
Žodžiu, atsilikę mes čia, – pagalvojau žiūrėdamas į „La Repubblica“ pirmąjį puslapį. Ir tada pamačiau žymaus karikatūristo Altano vinjetę. Ji sujaukė visos dienos, ramią visos savaitės minčių tėkmę. Tikiuosi, ir jums kažkiek sujauks. Vizualiai – nieko ypatingo: susitaršęs tipas didele nosimi, atlėpusiomis ausimis sako: „Aš esu antivakseris. Bet galėčiau būti anti-kaspapuola“.
Pirmoji mano reakcija – pasipiktinimas: nejaugi įtakingas 60 puslapių storumo dienraštis neturi, ką pirmame puslapyje publikuoti? Greta blogų naujienų iš Afganistano, reportažo apie siaubingą gaisrą Turino centre, „greenpass“ taikymo mokyklose aistras? Po pietų, po trečiojo espreso puodelio pradėjau rimtai svarstyti: palaukite, o kas gi jis, ji – ponas anti-kaspapuola?
Simpatiškas kovido epochos mizantropas?
Bebaimis revoliucijos šauklys – poetas, apie kurį ano amžiaus pradžioje rusiškai rašė lietuvis Julius Janonis?
Iškilus antikonformistas, demonstruojantis nesusitaikymą su meinstrymu taip: organizuoja viešą asmeninio televizoriaus perkėlimo akciją iš miegamojo į šiukšlių konteinerį?
Išmanus tekstų skaitytojas, bet išmanus ta prasme, kad kritinė avinų masė skaito teksto eilutes, o jis, kadangi išmanus, skaito tai, ką randa tarp eilučių?
O gal - nuožmus budelis rytais eismo spūstyse kertantis galvą (virtualiai, žinoma) tiems valdžios atstovams, kurie vakar nesugebėjo pakelti minimalią algą iki 500 eurų (ir tai buvo skandalas), o šiandien kelia iki 730 (dar didesnis skandalas)?
Dairausi atgal ir bandau suprasti, kada jie, anti-kaspapuola, atsirado. Nes juk buvo ramūs laikai, kai buvome kultūriškai uždaryti ir beveik jokių anti. Iš kur jiems rastis? Nors vėlgi – labai norint ir tada buvo galima iškapstyti kokį nors sultingą anti. Man buvo dešimt metų, kai amerikiečiai nusileido Mėnulyje – didis džiaugsmas, entuziazmo pliūpsnis. Kaimynas iš ketvirtojo aukšto mįslingai surūkęs pusę „Primos“ pakelio išpūtė dūmą ir pasiūlė neskubėti su išvadomis: „Niekur jie nenuskrido. Holivude porą nuotraukų padarė ir tiek žinių“. Tai buvo pirmasis mano gyvenime sutiktas anti. Tuo kosminiu atveju –antimėnulininkas.
Žinoma, buvo nemažai oficialių – iš viršaus, įvairių ideologijos Kuolelių nuleistų anti: antifašistinis, antiimperialistinis, antiklerikalinis, antiburžuazinis, antialkoholinis. Bet argi tai buvo mūsų mieli, asmeniniai, vidiniai, natūralios fermentacijos anti? Tikrai ne. Situacija kažkiek pradėjo gerėti nuo Garliavos: atsirado pirmieji, originalūs, nacionaliniai anti, skirstymas į pedofilus ir antipedofilus. Abejoji tetos Neringos versija? Vadinasi, prijauti pedofilams. Šis moralinis antipedofilų imperatyvas gyvavo keletą metų, paskui išsikvėpė. Dabar dar lieka antikurmergaitė, nes jeigu niekas jos nematė, nečiupo už rankos, vadinasi, turime sakralią teisę kažką tokio įtartino įtarti.
Anti žmonių yra visur. Pas mus ir pas juos. Imkime antieuro judėjimą Italijoje: „Koks siaubas, kokia nesąmonė, koks gėdingas valstybės išpardavimas vokiečiams“, – gniaužė kumščius euro įvedimo pasipriešinimo atstovai. Kas įdomiausia, jų iki šiol dar esama. Ir netgi argumentas, kad jeigu ne tas prakeiktas euras, litras benzino šiandien kainuotų ne 1.500, o 12.000 lirų, nepadeda. Antieuro žmonės iki šiol po lova tebelaiko lagaminus, pilnus Italijos banko lirų. Estetikos požiūriu liros tikrai daug gražesnės už eurus.
Dar vienas įdomus anti: San Marino respublikos parlamentas šiomis dienomis svarsto aborto dekriminalizavimą. Nes seniausioje pasaulio respublikoje iki šiol moterys neturėjo teisės į legalų nėštumo nutraukimą, važiuodavo į Italiją. Antiabortininkai žada nedidelę protesto demonstraciją ant Titano kalno. Jiems galimai padės anti bendraminčiai iš kitų valstybių. Gal norite prisijungti?
Grįžkime prie lietuviškųjų anti aktualijų. Jos klesti, nes dabar yra antininkų aukso amžius. Visame pasaulyje! Bet mūsiškiai anti žmonės yra gerokai aktyvesni, imlesni, triukšmingesni. Labiau reaktyvūs nei, tarkime, italai ar belgai. Nes italai ir belgai turėjo žymiai daugiau galimybių, žymiai daugiau istorinio laiko pareikšti savuosius anti, nei mes. Pas mus susikaupė kritinė anti masė, ji veržiasi tarsi anti Vezuvijus – galingai, srauniai. Anądien skaitinėjau Seimo deputato M. Puidoko postų komentarus ir stebėjausi: Viešpatie, iš kur pas mūsų žmones tiek anti energijos?
Turime labai dinamišką laiką, kai naujienų portalai turėtų skelbti ne dolerio kursą ar biržų indeksų pokyčius, o anti tendencijas. Kad žmonės spėtų susiorientuoti, susigaudyti, susitapatinti su vis naujais anti. Antibigpharma. Antiaspirinas. Antigeitsas. Antisistema. Antimeinstrymas. Antistambulokonvencija. Antiklimatokaita. Antileftistas. Antimigrantas. Antigėjininkas. Antimokslininkas. Antikaspapuola.
Galingas, nuolat stiprėjantis įvairių anti sąjūdis po truputį evoliucionuoja, tampa anti pasauliu, globalia alternatyva. Ji turi savo rangus, savo advokatus, savo gydytojus, savo žiniasklaidą, savo prezidentus, savo greitojo reagavimo pajėgas, savo filosofus. Pastarieji šnabžda: René Descartesą derėtų permąstyti. Esi „anti“, vadinasi, esi. Arba atvirkščiai.
Kol kas neišsiaiškinau, ar jau turime anti maistą, anti madą. Yra vienas kitas restoranas, kuris gamina nepasiskiepijusiems, matyt, tai pradžia. Mada irgi nenori atsilikti: Romos gatvėse mačiau merginų, apsitempusių juodais marškinėliais, o ant krūtinių baltos raidės skelbia: „Vaccined 2021? Congratulation. Lab rat“. Kiek žemiau, ant pilvo – uodegą išrietęs laboratorinis žiurkinas.
Anti tendencijų prognozuotojai teigia, kad šį rudenį antivakserių, antigreenpasų, antikaukininkų įvaizdis gerokai silps. Teks ieškoti naujų, patrauklesnių anti. Pats pavojingiausias, žinoma, būtų šis: antiasteroidininkai. Nes tai būtų tas nemalonus atvejis, kai astrofizikai nustatytų, kada stambus asteroidas tėkšis į Žemę. Profesionalūs antiasteroidininkai, žinoma, juos nuneigtų. O tada jau gal ir pražūtume. Mes ir jis – ponas antikaspapuola. Pasitikrinkime.
