Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. (Mk 8, 27–31)
Mokiniai tiki, kad Jėzus yra Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuometine laukiamo politinio Mesijo samprata.
Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, kad Kristus yra Nukryžiuotasis. Žydų manymu, esą Nukryžiuotasis negalėjo būti tautos lauktasis Mesijas, nes Įstatymas skelbė, jog kiekvienas, kas kabo ant medžio, turi būti laikomas Dievo prakeiktuoju (Iš 21, 22–23).
Tačiau apaštalas Paulius, cituodamas šiuos žodžius Laiške galatams (3, 13), susieja juos su nukryžiuotuoju Išganytoju, kuris pats tapo prakeikimu, prisiimdamas mūsų prakeikimą – mūsų nuodėmes.
Tikėjimo į Jėzų, kaip į Kristų, kilmės vieta, t. y. krikščioniškojo tikėjimo apskritai vieta, yra kryžius. Mirties priežastį rodantis užrašas ant kryžiaus (Jn 19, 19–22) paradoksaliai tapo „išpažinimu“, Jėzų laikančiu karaliumi (Mesiju, Kristumi), krikščioniškojo tikėjimo pradžios tašku.
Šis Jėzus yra karalius, būdamas nukryžiuotas, nes jis įvykdo perversmą istorijoje ne kitus žudydamas, bet save atiduodamas kitiems. Jo kelias visose kartose yra ne žemiškos valdžios ir šlovės kelias, bet kryžiaus kelias. Tik tokiu būdu nuo laikino išganymo pereinama prie amžino išganymo, nuo dalinio išganymo, skirto vienai tautai, – prie visuotinio išganymo.
