Garsi Erazmo Roterdamiečio (1469–1536) filosofinė satyra „Pagiriamasis žodis kvailybei“, turėtų būti skaitoma kiekvieno nenorinčio būti išvadintam durniumi. Humanistas, filosofas ir teologijos mokslų daktaras E. Roterdamietis žinomiausiame savo veikale nagrinėja humanizmo ir gyvenimo dialektikos temas; kritikuoja dvasinį ribotumą, aukština žmogaus protą.
Jo filosofinėje satyroje suasmeninta kvailybė giriasi miniai, kad ji vyraujanti gyvenime ir kad be jos niekur neišsiverčiama. Ar šiandien mes turime panašaus kalibro intelektualą? Tokį, nebijantį įvardyti kvailumą kvailumu? Tokį, kurį publikuotų net ir eilinis savo nuosavo atvaizdo bijantis kaimo redaktorėlis?
Šiandien E. Roterdamietis būtų aršiai sudorotas už… etikečių klijavimą, nes koks kvailys nori būti tokiu įvardijamas? Ir koks skiepų priešininkas nori būti išvadintas antivakseriu? Kita vertus, nesu girdėjęs, kad socdemas ar konservatorius supyktų jį pateikus kaip socdemą ar konservatorių, santechnikas neįsižeistų jį pavadinus santechniku ir taip toliau. Anot kvailių, kurių nėra, tai būtų etiketės klijavimas, todėl – amoralus.
Kokią etiketę priklijuoti filosofams rėžiantiems, jog Lietuvoje demokratija nužudyta? Arba, kad jeigu jau gera dalis pasiskiepijo, tai nenorintiems skiepytis ir nereikia. Taip antivakseriams, suteikiant aukos ir kovotojo už laisvę aurą, egoizmas paverčiamas dorybe.
Rimtai? Tai, filosofai, gal paaiškinkite šį amoralų fokusą mirusių artimiesiems. Statistikos departamento duomenimis, iš viso nuo koronaviruso pastarosiomis dienomis mirė 8 žmonės iki 30 metų, vienas – tik aštuoniolikos. Visi jie buvo neskiepyti. Daugiausia mirusiųjų nuo koronaviruso priklauso 80–89 metų amžiaus grupei. Šioje grupėje mirė 1634 asmenys, iš jų pilnai paskiepytų – tik 16.
Bet juk nepasakysi, kad taip kalbantys intelektualai yra kvaili? Visgi, profesoriai, daktarai. Arba – advokatų gildijos pirmininkas. Šis, būdamas advokatu, tiek supainiojo teisę su sąmokslo teorijomis, kad eilinis kvailys (jeigu toks yra) dabar šaukia, kad teisė į protestus yra absoliuti, o pareigos ir atsakomybė tik durniams. Todėl, maršistų arenoje pasirodžius akademikui patvirtinančiam visus jų prietarus ir nemokšišką teisės supratimą, advokatas paverstas mesiju.
Kol neatsirado koks Roterdamietis, net ir primityviai politikuojantis advokatas, pasirodo, mesijo vaidmeniui tinka. Sukonstruotas palaikymo choras žibantis garsiais advokatų vardais ėmė šaukti „Dalinkimės!“. Na, tokia masinė kvailybė, rodanti, kad aukštasis nuo jos neapsaugo. Kas, kad advokatai A. Šindeikis ir G. Bartkus teisine kalba sumalė „mesijaus“ neva argumentus į nieką ir nuo jo atsiribojo? Jeigu jau reikia mesijaus, toks visada atsiranda arba – jis sukonstruojamas.
Perspėjimas: kuo kvailesnė visuomenė, tuo didesnis masinis pranašų antplūdis ir tuo mažesnė racionalaus pokalbio galimybė.
Publicistas Paulius Gritėnas taip sudėlioja mintis apie kalbėjimąsi su kvailybe: „Apie ką galima kalbėtis su durniais? Arba kodėl verta kalbėtis su durniais? Štai kur tikresni klausimai. Pirmu atveju, ar galima atrasti bendrą tematiką ar bendrą semantinį lauką? Antru atveju, ar pokalbis gali veikti kaip terapija ar numaldymas?
Aš asmeniškai netikiu pirmu variantu, bet pritarčiau dėl antrojo. Tik tada klausimas išlieka atviras - o ką kalbėti, kad pats pokalbis susiklostytų?“. Atsakymas nesunkus: veiksmu parodyti (ne)kalbėjimosi vienokį ar kitokį rezultatą. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė panaikino derinimą su maršistais dėl rugsėjo 10 dienos protesto prie Seimo.
Išties vieta nesutalpina 15 tūkstančių žmonių dėl objektyvių priežasčių (saugumo, atstumo ir taip toliau), todėl ir buvo pasiūlyta maršistams sumažinti apetitą pakvietus tik apie pora tūkstančių žmonių arba rinktis kitoje vietoje. Anot savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus, maršistų kalbėjimas buvo ultimatyvus.
Galiausiai, maršistai sutiko – valio, kalbėjimosi dėka kompromisas pasiektas. (Prieš tai, maršistai pagrasino surinkti 50 tūkstančių žmonių. Ši situacija, panaši į „kalbėjimasi“ su teroristais: kiekvienas bandymas eiti į kompromisus sukelia teroristams galios euforiją. Man šiaip įdomu: ar nebuvo kitų norinčių demonstruoti prie Seimo tą pačią dieną?
Pavyzdžiui koks nors judėjimas už demokratiją Lietuvoje? Kodėl Vilniaus gyventojai manantys kitaip be jokios kovos užleidžia viešą erdvę aferistams keliantiems reikalavimus valstybei demontuoti pačią save?
Paskaičius jų nuolat kartojamus reikalavimus kitaip suprasti neįmanoma). Kalbama ultimatumais, todėl, anot politologės Rimos Urbonaitės, žmonėms, kurie nori, kad jiems kažkas atstovautų, išgirstų, labai nepasisekė, nes nėra kam juos atstovauti: „Toks lyderis, kuris negali suregzti aiškaus sakinio, toks lyderis, kuris kas 30 sekundžių arba pats prieštarauja tam, ką pats pasakė visai neseniai, arba išmeta visiškai elementarių faktų kritikos neatlaikančią informaciją, jis negali eiti derėtis su tais pačiais politikais, kalbėtis ir kažko reikalauti“.
Kas be ko, „lyderiai“ prisistato tautos ruporu, kurios dauguma kvailiais savęs nelaiko. Nors, su tuo kvailumu labai reliatyvu. Kas kvailesnis, ar tas, kuris neduoda kelio kvailybei, ar tas, kuris jai nuolat nusileidžia? Tiesa, bijoti kvailybės reikia. Anot žydų išminties, „Arklio reikia bijoti iš galo, ožio iš priekio, o kvailio iš visų pusių“.
Tad kaip kalbėtis? Mažvydas Jastramskis siūlo skirstyti kviečiamuosius į viešus pokalbius pagal temas: apie politiką, apie skiepus ir panašiai. Norintiems šaukti rėkti – lai išsirėkia, tokia vieša psichoterapija. Ten, kur tema reikalauja eksperto žinių ar tai būtų teisė, ar ekonomika, į pokalbį nekviesti žmogaus tiek kvailo, kad jam vien tik žodis „ekspertas“ sukelia traukulius. Mat tokiam visi iki vieno ekspertai arba leftistai, arba konservatoriai, arba nupirkti. Tokiame formate pokalbis tampa neįmanomu. Nes neturėdamas žalio supratimo apie diskutuojamą temą žmogus yra įsitikinęs, kad žinoti nieko ir nereikia, svarbu emociškai paverkti.
Tam tikra dalis Lietuvos gyventojų, kurie tikrai nėra kvaili, identifikuoja save su „vargšais nesuprastais ir neišklausytais“ jų dievukais. Bent kol kas, ačiū Dievui, gera dalis Lietuvos nenori matyti jų valdžioje, bet, kaip ir hitlerizmas ar bolševizmas, tik laiko klausimas, kai nieko nenorintys žinoti imsis nurodinėti likusiems kaip gyventi. Dažniausiai tiesa, kaip išvis negyventi. Lukašenkos ir Putino pavyzdžiai visai šalia.
Tad, ar galima kalbėtis su kvailybe? Noriu dar kartą pabrėžti, kad nelaikau ir nevadinu žmones kvailiais tol, kol įrodyta kitaip. Nevadinu žmones egoistais, kol jie patys nepatvirtina, kad tokie yra. Nevadinu žmones teroristais, kol visokie celofanai su orlauskais visiems gerai girdint tiesiai šviesiai nepradeda grasinti demokratinei valstybei. E. Rotardamietis, kalbėdamas apie žmonių tamsumą, pasirinko satyrą, nes už tokias to meto nepaprastai progresyvias kalbas buvo deginama ant laužo.
Šiandien maršininkai atitinka 500 metų senumo išminties kriterijus nusakančius visuomenę, kurioje skatinamas kvailumas. Ši dalis pasiruošusi deginti ant laužo ar karti ir tiesiogine šio žodžio prasme (jeigu tik kas leistų) visus reikalaujančius mylėti savo artimą kaip patį save.
Tai, ką matome, yra trisdešimties metų švietimo politikos katastrofą. Ko gali išmokyti vaikus neva mokytoja A. G. Astrauskaitė? Ar kaip be jokios gėdos ir savigarbos, be jokio teisės išmanymo pulti į atlapus Konstitucinės teisės ekspertui prof. Dainiui Žalimui? Meluoti, vartyti kaip jai patinka susirgimo ar mirties nuo skiepų kiekių statistinius duomenis nesugebėdama pateikti jų šaltinių?
Tad, jeigu žmogus sutinka, kad du kart du yra keturi, tai tikrai užsigaus išvadintas kvailiu, bet kai visuomenė pradeda garbinti kvailumą arba jam atveria kelią, na, tokiu atveju kvailybė, kaip ir egoizmas, virsta dorybe. Taip atsitikus, tikrai bus galima susikalbėti ir išsikalbėti iki valios nebijant būti išvadintam kvailiu.
