Istorijos kapinėse guli tūkstančiai sulaužytų iečių aiškinantis, ar mokesčių mokėtojų pinigais finansuojami universitetai turi būti kažkuria forma mokesčių mokėtojams ir atskaitingi, ar iš viso neatskaitingi niekam, tik patys sau. Esu įsitikinęs – atskaitomybė privaloma.
Daug sužeistųjų guli amžinoje diskusijoje, ar mokyklos vadovas gali finansiškai skatinti atskirus mokytojus pagal jų darbo rezultatus ir pastangas, ar visiems turi būti viskas nukirpta vienodai. Akivaizdu, kad nuo vadovo darbo priklauso didžiulė dalis jo vadovaujamos mokyklos sėkmės, tad jis turi turėti pakankamai laisvės ir pasitikėjimo kredito tos sėkmės siekti.
Na, ir be abejo, iki dabar aistras kaitina diskusija, ar reikia ir kaip reikia reformuoti mokyklų tinklą Lietuvoje. Deja, vis dar yra politikų, kurie moksleivių (ypač vyresnių!) galimybę mokytis gerai aprūpintose, gausesnėse klasėse parduoda dėl kelių mokytojų ir kelių ūkvedžių darbo vietų savo apygardoje.
Nors visų problemų rugsėjo pirmąją dieną pasirašytas partijų švietimo susitarimas neišspręs, jis sudeda labai svarbius akcentus Lietuvos švietimo raidai iki 2030-ųjų. Keletas svarbiausių punktų, dėl kurių pagaliau pavyko sutarti:
1. Investuoti į mokytoją. Pradedant nuo nacionalinės edukologijos krypties mokslo programos, užtikrinant kvalifikacijos tobulinimą ir deramą darbo užmokestį. Itin svarbu lanksčios kitų profesijų žmonių galimybės įsilieti į mokyklą ir smulkmeniškos biurokratinės priežiūros mažinimas.
2. Įgyvendinti visas ugdymo grandis apimančią informacinių technologijų (IT) raštingumo programą. Laisvės partija dar prieš rinkimus kėlė IT, kaip trečios Lietuvos moksleivių kalbos, siekį. Tai, kad IT ir švietimo technologijos tapo tiek nacionalinio susitarimo dalimi, tiek viena iš prioritetinių Vyriausybės reformų, padės šį siekį įgyvendinti.
3. Nuosekliai plėsti įtraukųjį ugdymą, tai yra kokybišką mokymą kiekvienam. Reikalingos pagalbos gavimas moksleiviams, kuriems tos pagalbos reikia, pastaruoju metu buvo apsunkintas didžiulio specialistų trūkumo. Partijos susitarė investuoti į švietimo pagalbos paslaugas ir priemones, kad kiekvienas Lietuvos vaikas gautų jam būtiną dėmesį.
4. Užtikrinti neformalaus ugdymo plėtrą ir padaryti jį prieinamą vaikams nuo 3 metų. Tai paskatins inovacijų plėtrą didžiuliame švietimo lauke ir sudarys galimybes vaikams įgyti šiuolaikiniam žmogui ateityje būtinų įgūdžių.
5. Nuo 2024 metų taikyti vienodus minimalius stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus, taip užtikrinant ir studijų kokybės augimą.
Iš viso šis 18-os principų dokumentas – tai aiškūs investavimo į švietimą įsipareigojimai, kurie šiai ir ateities valdžioms bus reikalingi įvertinti, ar judama teisinga linkme. Charakteringiausias iš šio sąrašo yra siekis, kad iki 2024 m. pabaigos valstybės biudžeto asignavimai moksliniams tyrimams ir technologijoms aukštajame moksle bei valdžios sektoriuje siektų ne mažiau kaip 0,75 proc. BVP. Pastaraisiais metais šios investicijos stagnavo ir siekė ~0,5 proc. BVP.
Ko trūksta? Aiškaus įsipareigojimo įvykdyti principingą mokyklų tinklo reformą. Ji reikalinga ne dėl kelių sutaupytų eurų, bet dėl prarandamos galimybės visiems Lietuvos vaikams mokytis puikiai aprūpintose mokyklose su neformalių veiklų įvairove ir daugiau vienodo amžiaus vaikų visoje mokykloje. Reikėtų ir aiškiai įvardinti, kad etatinis apmokėjimas bei klasės krepšelis nėra iki galo skaidrūs ir motyvuojantys švietimo finansavimo instrumentai. Vis dėlto šie keli trūkumai negadina bendros nuotaikos, kad politinės partijos apskritai sugebėjo susitarti.
Ko reikės ateityje? Esminės švietimo biurokratinių struktūrų reformos. Bijau, kad susitarime užfiksuoti siekiai yra tiesiog neįgyvendinami be radikalios, visų pirma, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei jai pavaldžių institucijų pertvarkos. Tam, kad švietimas būtų avangarde ir pirmasis stovėtų pasitinkant ateities pokyčius, reikia ir mokytojų, ir švietimo valdininkų, pasiryžusių pokyčiams. Didžiulio ryžto mums šiame kelyje.