O paskui trečias panašus signalas jau nuo draugo iš JAV. Gaisrai, uraganai, potvyniai, Afganistanas, žlugimo nuojauta – viskas susipina toje protingo, bet akivaizdžiai sunerimusio žmogaus balse. O aš nežinau, ką jiems visiems atsakyti. Kad neskambėtų banaliai. Maždaug taip: nerimauti yra normali žmogaus būsena, bet nereikia sureikšminti įvykių, kuriuos kažkas išgaudė, paryškino ir pateikė tau kaip tikrą pasaulio vaizdą.
Iš tiesų mane ir patį kartais apima keistas jausmas. Negeras jausmas. Judame kažkokios atomazgos link. Perkrovimo, perdalijimo. Gal – inventorizacijos. Kaip jau ne sykį ir ne šimtą sykių yra buvę ne itin ilgoje, bet labai intensyvioje mūsų civilizacijos istorijoje. Kai tas, kas buvo niekuo, tampa viskuo. O paskui viską kartoja iš naujo – iki kito labai panašaus epizodo.
Vis dėlto, dabar bręstantis pūlinys skiriasi nuo ankstesnių lūžio taškų. Nėra patikimo būdo nusiraminti. Eitynės, kreidutės ir „Facebook“ rėmeliai nepadeda. Reikėtų kažko stipresnio. Kalbu apie tūkstantmečiais galiojusius, bet dabar nebetinkamus būdus išleisti žmonių nerimo garą.
Antropologijos specialistams seniai žinomas terminas: imitacinis geismas. Tai – fundamentalus elgesio fenomenas, kai daugybė bendruomenės narių viešai ar slapta trokšta tų pačių objektų. Matote, patys individai dažniausiai nežino, ko jie nori. O jūs ar žinote, ko jums reikia? Iš tiesų, o ne todėl, kad turi geras draugas, kuriam slaptai pavydite. Ar dėl to, kad daug kartų matėte per ekraną, nors televizijos nežiūrite.
Vienas klasikinių šio fenomeno pavyzdžių – geriausios draugės vaikino (arba draugo merginos) nuviliojimas. Kai bičiuliams patinka panaši muzika, mados stilius, maistas, jų aistros objektas, tikėtina, irgi bus toks pats. O gal net tas pats. Problema? Dar ir kokia!
Tai – mūsų psichikoje užkoduoti konfliktai. Jie žmones kiršina nuo priešistorinių laikų. Tai – graikų ir romėnų mitų siužetai, meilės romanų, dramų, muilo operų alfa ir omega. Bet kaip tos primityvios bendruomenės spręsdavo šituos reikalus? Iki tol, kol juos ėmę reguliuoti žyniai ir karo vadai. Kaip jie geisdami to paties neišžudė vieni kitų? Ogi labai paprastai.
Turėjo atpirkimo ožį. Kaip gelbėjimo ratą valtyje. Tokį ar tokius, kuriuos nudaigojus (iš to vėliau atsiras aukojimo ritualas) viskas staiga lyg ir išsisprendžia. Aistros aprimsta, gyventi pasidaro ramiau. Kurį laiką. Iki kito karto.
Svarbiausia, kad auka būtų iš saviškių rato. Savi, bet ne visai. Panašūs, bet ne visai. Gal raišas, paliegęs ar šiaip visus užknisantis. Mažumos atstovas, o prireikus – ir visa nelemta mažuma. Kaimo viduryje miniai stebint suskaldžius tokio netikėlio kaukolę mamuto šlaunies kaulu visus apimdavo tokia lyg ir ekstazė. Kartu įvykdyta egzekucija suriša terapinio nusikaltimo bendrininkus. Aukos krauju išperkama ramybė. Vėliau tai tapo primityvių religinių ritualų esmine dalimi. Apsivalymu. Iš romėnų paveldėtos anglosaksų sąvokų „sacred“ (šventas) ir „sacrifice“ (aukoti) bendra šaknis – tikrai ne sutapimas.
Vėliau papročiai pasidarė švelnesni. Galvų ritinimą nuo piramidžių pakeitė ėriukų skerdimas, paskui – Dievo kūną ir kraują atstojantys bakalėjos produktai. Tipišką minios susidorojimo su kitaminčiu aktą – nukryžiavimą – naujoji religija ėmė aiškinti kaip pasiaukojimo ir atleidimo pavyzdį.
Kad apramintų besikaupiantį prasčiokų įniršį ir nerimą, imperatoriai rengdavo kruvinas gladiatorių kautynes, o naujesnių laikų valdovai – viešas egzekucijas. Tie smurto renginiai pritraukdavo didžiules minias. Ešafotai, giljotinos, kartuvės tarnavo ne tik kaip mirties bausmės įrankiai, bet ir savotiški masinio smurto užkardymo terapijos simboliai. Paskui viskas pamažu darėsi vis švelniau, mandagiau, pūkuočiau.
Tačiau fraku apvilktos plikosios žmogbeždžionės esmė niekur nedingo. Ši būtybė vis dar geidžia to paties, ko ir daugelis jos gentainių. Mes slapta trokštame smurto. Kartais. O jo negavę nerimaujame ir siuntame. Imitacinio geismo objektus mums paslaugiai parodo reklama, socialiniai tinklai ir perkami įvaizdžio advokatai. Gražių rakandų, dailių žmonių per tą laiką radosi gerokai daugiau, tačiau galimybių visiems gauti to, ko trokšta masės – ne.
Po plonu civilizacijos lukštu tingiai rangosi senovinis kirminas. Užgniaužtas alkis retsykiais susidoroti su kažkuo iš saviškių. Atpirkimo ožiu. Patyčių auka mokykloje. Mažuma. Svetimu tarp savų. Mums vis dar reikia ir dar ilgai to reikės, nors šią terapinę veiklą draudžia konvencijos, organizacijos bei gausybė teisės aktų.
Jau kelis amžius niekas šiaip sau nepuola skaldyti galvų, kad atrastų dvasios ramybę. Kadaise buvo sukurta ištisa tokią veiklą pateisinanti ir įtvirtinanti sistema. Vieni ją vadina mitais, kiti – propaganda.
Prieš imant naikinti ar bent jau varžyti kažkurią pasmerktą visuomenės dalį būtina gauti (pseudo)mokslinį ir moralinį pagrindimą. Juk tie begėdžiai Šiaurės Amerikos kolonijų valdytojai vergus iš Afrikos vežė ne todėl, kad patys būtų manę anuos esant žemesnės rūšies individais. Jie rėmėsi teise, mokslininkų tyrimais ir dvasininkų palaiminimais. Visa tai buvo paslaugiai sukonstruota pagal aktualų to meto ekonominį, politinį ir socialinį poreikį.
Panašiai veikė Trečiojo reicho ideologai, bolševikai ir visi jų ideologijų pagimdyti režimai, ruošdami dirvą milijonų žmonių sunaikinimui. Mums, apie tai žinantiems tik iš istorijos vadovėlių ir senų dokumentinių kadrų, visuomet atrodė, kad šitie praeities košmarai niekada nepasikartos. Tikiu tuo ir dabar. Bet regėdamas vis stipriau rusenantį žmogaus poreikį išlieti įniršį ir nerimą, jau nebūčiau toks tikras, kad kažkas panašaus ateityje negalėtų vėl vykti.
Žmonija dar niekada, net žiauriausių barbarų siautėjimo laikais, taip sparčiai nestatė sienų ir tvorų. Karo žaidimams skiriama vis daugiau pinigų, pastangų ir gyvosios jėgos. Žmonės buriasi į dideles gaujas, kad degintų savo pačių miestus ir griautų erzinančius stabus, kuriuos jų statytojai vadino paminklais.
Yra ir tokių, kurie sukala kartuves ir atneša jas prie parlamento, kad įrodytų savo ketinimų rimtumą. Jums vis dar atrodo, kad tai – simbolinis gestas? Šiame bręstančio socialinio konflikto etape – gal ir taip. Tačiau numanant tikruosius įtūžį ir nerimą kaupiančios minios poreikius, ta butaforija atėjus laikui gali pavirsti pagal paskirtį veikiančio istorinio įrenginio reinkarnacija Lukiškių aikštėje. Simboliškai nutraukiant amžiną ginčą, kas, po galais, ten vis dėlto turėtų stovėti.
Reikia suprasti dar vieną svarbų dalyką. Visa tai net ne dėl viruso, skiepų, galimybių pasų ar policijos smurto. Tiesiog tas po Antrojo pasaulinio karo neįprastai ilgai trunkantis taikos ir materialinių gėrybių kaupimo (daliai žmonijos) etapas mus atlydėjo iki pavojingo slenksčio.
Tai – logocentrinės tvarkos griūtis, katastrofiška ekologinės sistemos destabilizacija ir spartėjanti visuomenės poliarizacija. Naujasis Babelis, kai mūsų sukauptos žinios, patirtis ir techninės galimybės ne padeda, bet trukdo suprasti vieniems kitus. Ką ten suprasti, nebeišeina net žmoniškai ta pačia kalba pasišnekėti. Trukdo nubudęs neramus kirminas.
Mažumos, kelis dešimtmečius kovojusios dėl savo teisių, kai kur jas pagaliau gavo. Tačiau rizikuoja jas ne tik prarasti, bet ir pačios būti nušluotos, kaip jau yra buvę. Istorinės permainos visuomet sukelia istorines sumaištis. O jų metu senieji prigimtiniai minios instinktai ištrūksta iš ankštų civilizuoto pasaulio narvų. Belieka atidžiai stebėti procesus ir tikėtis, kad butaforinės kartuvės nepavirs tikromis. Niekada.
