Ši Rūsčio Kamuntavičiaus knyga „Gudijos istorija. Baltarusijos istorija“ nėra parašyta pagal principą „kaip iš tikrųjų buvo“, vardinant įvykius ir procesus, kurie kadaise įvyko.
Jos tikslas yra palyginti lietuvišką ir gudišką pasakojimą apie iš esmės bendrą praeitį, apimančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kodėl šie pasakojimai skiriasi? Kas lemia, kad Lietuvoje nusistovėjo vienos, o Gudijoje kitos „tiesos“? Kokią įtaką tai daro tautų formavimuisi ir bendravimui vienai su kita? Išskirtinis dėmesys skiriamas XIX, ypač XX amžiaus abiejų tautų istorinio kelio vyksmui – kokie buvo šio kelio panašumai, kaip radosi ir plėtojosi skirtumai?
Knygoje siekta papasakoti Gudijos istoriją per mūsų pačių praeities matymo prizmę ir istorinį kontekstą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kodėl „Balta“?
Istoriko darbas privalo būti tikslus ir konkretus, todėl trijų šios knygos dalių pavadinimai – Balta, Raudona, Balta – gali atrodyti keistai. Nuo šiuolaikinio istorijos mokslo tėvo Leopoldo von Ranke’s laikų Vakaruose vyrauja įsitikinimas, kad kritiškai patikrinti šaltiniuose randami faktai, taip pat jų priežasčių ir pasekmių nustatymas ir aprašymas, sudaro visų mokslinių tekstų apie praeitį esmę. Kaip tik todėl per istorijos pamokas mokiniai yra mokomi faktų, jų priežasčių ir pasekmių.
Nešališkumas, objektyvumas ir tikslumas yra svarbiausi tokio pažinimo ramsčiai. Tačiau yra ir kitokia nuomonė. Jau Renesanso Italijoje buvo pastebėta ir aiškiai suprasta, kad didelio tikslumo ir objektyvumo siekis greičiau iškreipia tikrovę, nei ją paaiškina. XX amžiuje tarpukariu susiformavus prancūziškajai Analų mokyklai buvo duotas naujas impulsas tokio mąstymo sklaidai. Šiandieniniame Vakarų pasaulyje ir net Lietuvoje randame tekstų ir nuomonių, kad klasikinė literatūra ir poezija, taip pat dailė, skulptūra, architektūra ir kita meninė kūryba apie realybę pasako daugiau nei mokykliniai vadovėliai ir enciklopedijos. Viena metafora ir palyginimas gali būti tikresni už „objektyvių faktų“ pagrindu suformuotą istorijos pasakojimą.
Balta spalva šioje knygoje reiškia laisvę, tyrumą, autentiškumą, begalinę įvairovę ir viltį. Šia metafora norima pasakyti, kad Gudijos istorijos pradžia, pirmųjų savarankiškų politinių darinių atsiradimas (Polockas, Turovas ir kitos kunigaikštystės krašto teritorijoje), taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epocha buvo autentiškas Gudijos atsiradimo ir formavimosi laikotarpis.
Tiesa, tai buvo laikai, kai reikėjo sugyventi su kitais rytų slavais, lenkais, lietuviais, žydais, totoriais ir daugeliu kitų tautų, skirtingų savo kalba ir religija, tačiau gudai patys lėmė savo pasirinkimus. Gyvendami daugiatautėje viduramžių Lietuvoje, vėliau – Abiejų Tautų Respublikoje gudai turėjo daryti įvairaus pobūdžio politinius ir kultūrinius kompromisus, tačiau jokia brutali išorinė jėga neprivertė jų nei paklusti, nei priimti svetimos kultūros ar politinės elgsenos normų.
Priešingai, istorinės Gudijos miestai (Vilnius, Gardinas, Slanimas, Nesvyžius, Brestas) tapo regioninės svarbos centrais, o kalba ir religija – neatsiejama LDK identiteto dalimi. Daugiatautėje religijų ir kultūrų konfederacijoje nebuvo vienos aiškiai vyraujančios jėgos, o savo pačių pasirašyta teisė – Lietuvos Statutai tapo kasdienio gyvenimo gaires apibrėžiančiais orientyrais. Simboliškai, didžiausia geopolitinė ir civilizacinė grėsmė Gudijai nuo XV amžiaus buvo Maskva su priešinga politine ir visuomenine santvarka – despoto valdoma paklusni centralizuota imperija.
Raudona – tai kova už laisvę, svetimųjų primestos įtampos ir transformacijos. Neabejotina, kad visokių įtampų ir konfliktų būta ir LDK laikais, tačiau jų intensyvumas matyti per palyginimą ir kontrastą. Šiuo požiūriu, „raudonasis“ laikotarpis buvo daug prieštaringesnis ir tragiškesnis už „baltąjį“. Jis prasidėjo tuomet, kai Rusija 1795 metais prisijungė paskutinę Gudijos dalį.
Pirmą kartą Gudijos istorijoje atsirado brutali išorinė jėga, kuri visam kraštui primetė savo politinę valdžią ir sąmoningai siekė kultūrinio įsiviešpatavimo. Sudėtingų kompromisų ieškojimo, nepriklausomos savivaldos ir savos teisės tradicija buvo pakeista išorinės galios primestais paklusnumo ir dominavimo principais.
Per visą XIX amžių vyko sukilimai prieš imperiją, o kova ir viltys naujai atgimdavo XX amžiuje, ypač pasaulinių karų laikotarpiu. LDK laikais nevyko jokių gudų sukilimų prieš didžiojo kunigaikščio valdžią: gudams nekilo mintis laisvintis iš lietuvių ar lenkų. Tačiau laisvinimasis iš rusų nuo XIX amžiaus tapo jų politinių partijų ir kultūrinių judėjimų tikslu.
Su istoriniais partneriais lenkais ir lietuviais buvo įmanoma sudaryti konfederacijos principais pagrįstą kūną, o su Rusija to pasiekti niekada nebuvo ir nebus įmanoma vien dėl jos ambicijų ir neproporcingo dydžio. Galų gale lenkų, lietuvių, gudų ir daugelio kitų valstybė (Abiejų Tautų Respublika) žlugo dėl išorinės jėgos intervencijos, o ne vietos gyventojų iniciatyvos.
Tuo tarpu caro Rusija ir Sovietų Sąjunga, kaip nepasisekę ir nežmoniški projektai, išnyko vidinių jėgų pastangomis, mažiau ar daugiau aktyviai dalyvaujant ir gudams. Beje, rusų politinė galia imperijoje, vėliau sovietinėje valstybėje buvo lemianti, o kultūrinis siekis vyrauti buvo kur kas galingesnis už bet kokį kitą anksčiau patirtąjį Gudijoje.
Imperija dėjo milžiniškas pastangas, kad sunaikintų gudų savitumo apraiškas ir sulietų juos su rusų tauta. Svarbiausias identiteto ramstis – gudų kalba nuolat stumiama vis giliau į kaimą. Taip atsirado Baltarusijos – Rusijos dalies su centru Maskvoje – idėja. Ilgainiui perrašyta net Gudijos praeitis ir pateikta kaip integrali Rusijos dalis. Gudų identiteto naikinimas ir rusų civilizacijos diegimas truko beveik du šimtus metų. Tai geriausiai rodo sunykusi gudų kalba, sudėtinga geopolitinė šiandieninės Baltarusijos padėtis ir didelė ekonominė priklausomybė nuo Rusijos.
Vis dėlto per visą šį „raudonąjį“ laikotarpį kažkas išliko iš senosios, ikiimperinės epochos ir, nepaisant persekiojimų, išgyveno nemažai visiškos politinės ir kultūrinės integracijos su Rusija priešininkų, kuriems pavyko išsaugoti ir net vystyti savitą kultūrą ir kalbą, puoselėti valstybės atkūrimo planus.
Istorijos pasakojimai rašomi retrospektyviai, todėl sunku suprasti, kaip šiandien nuspalvinta Gudija – baltai ar raudonai. Ar nuo 1990 metų trunkantis laikotarpis gali būti traktuojamas kaip pirmasis nepriklausomas ir laisvas atgimusios Gudijos istorijoje („balta“)? O gal tai tik trumpas blyksnis ilgoje, nuo 1795 metų besitęsiančioje Rusijos dominuojamoje epochoje („raudona“)? Žvelgiant iš šiandieninės labai trumpos ir ribotos perspektyvos, Gudija yra suvereni nepriklausoma valstybė, susiformavusi žlugus Sovietų Sąjungai.
Kita vertus, nuo 1994 metų kraštas buvo valdomas autoritarinio prezidento, kur teisės viršenybė ir valdžių padalijimo principas tik deklaruojami, o ekonominis ir politinis priklausymas nuo Rusijos nekvestionuojami. Gudija šiandien stovi kryžkelėje ir nėra aišku, į kurią pusę pasuks. Lietuvai, taip pat liberalioms ir tautinėms Gudijos jėgoms norėtųsi, kad šis istorijos laikotarpis, trunkantis nuo 1990 metų, būtų „baltas“.
Šiuo atveju balta vilties spalva siūloma tamsiuosius Lukašenkos laikus traktuoti kaip laikiną reakcinį reiškinį pozityviame laisvės fone. Be to, „balta“ simbolizuoja priešpriešą žaliai, galimam dar vienam sovietinių ir Lukašenkos laikų atgimimui, arba mėlynai, reiškiančiai begalines ir šaltas Rusijos platybes.
