Prieš kelias savaites Visuotiniame Lietuvos advokatų susirinkime pasakyta Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės kalba sukėlė nemažą ažiotažą viešojoje erdvėje. Vakcinacijos skeptikai pajuto įgiję rimtą sąjungininką, kuris, remdamasis savo autoritetu, išdėstė jų nerimą atliepiančius teiginius.
Pirmadienį paskelbta apie save pasiskelbusios ekspertų grupės, Sveikatos teisės instituto, įkūrimą. Šio instituto deklaracijoje išdėstytos tezės daugiau ar mažiau sutampa ir su I. Vėgėlės kalbos teiginiais.
Esminis klausimas toks: ar kritika krizės valdymui ir sprendimams sveikatos apsaugos klausimais yra objektyvi ir pagrįsta moksliniu žinojimu?
Pradėkime nuo prof. dr. I. Vėgėlės kalbos. Žymiąją savo kalbą teisininkas pradeda nuo pastebėjimo, kad „esame liudininkai gimstančios naujos tvarkos, kurioje pasaulio nacionalinių valstybių elgesio modelius diktuoja tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų konglomeratas: pasaulio sveikatos apsaugos ministerija tapusi Pasaulio sveikatos organizacija kartu su pasauline vaistų pramone“.
Šį teiginį, geriausiu atveju, galime pavadinti intuicija ar spekuliacija. Visų pirma, nacionalinės politikos sprendimus visais atvejais valstybės priima pačios, o tarptautinių organizacijų pasiūlymai ar pastebėjimai yra rekomendacinio pobūdžio. Antra, toks generalizavimas kaip „pasaulinė vaistų pramonė“ primena sąmokslo teorijų retoriką, kai kalbama apie užkulisinius susitarimus ar slaptus planus, bet nepateikiami jokie tariamų nusikaltimų įkalčiai.
Ką tik kalbėjęs apie tarptautinių organizacijų diktatą nacionalinėms valstybėms I. Vėgėlė čia pat pripažįsta, kad buvo valstybių, kurios nesivadovavo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis ir ėmėsi taikyti savo modelius. Žymiausias pavyzdys – Švedija. Tiesa, nutylima, kad Švedija po kurio laiko, išaugus mirčių skaičiui, taip pat ėmėsi PSO pasiūlytų priemonių.
Teigdamas globalizacijos neišvengiamumą I. Vėgėlė skelbia, kad „akivaizdu viena, stebime globalizacijos procesus, kurių pasekmėje kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia“. Nurodyti, kas per organizacija gviešiasi nacionalinių valdžių galių ir kaip vyksta struktūrinis tokių galių perėmimas, teisininkas neranda laiko.
Vėlesniame teiginyje I. Vėgėlė pateikia dar tamsesnį būsimo pasaulio vaizdinį. „Tokio scenarijaus prielaida – ypatinga pasaulio socialinė, finansinė ir kultūrinė struktūra, leidusi sukaupti didžiulį finansinį ir ekonominį kapitalą, o multiplikuojant žmogiškąsias emocijas – ir įgyti galią.“
Kur kuriama ši ypatinga socialinė, finansinė, kultūrinė struktūra ir kas jos kūrėjai, teisininkas taip pat pasididžiuoja atsakyti. Galima teigti, kad šiuo atveju dalinamasi prielaidomis, kylančiomis ne iš faktų, o iš intuicijos ar vaizduotės. Dar keisčiau atrodo „žmonių emocijų multiplikavimo“ konceptas, primenantis ne socialinių mokslo, o mokslinės fantastikos teiginį.
Pateikęs štai tokį apokaliptinį būsimojo pasaulio vaizdinį, I. Vėgėlė įspėja dėl utilitaristinio metodo (tiesa, pagal pavartotą naudos ir kaštų skaičiavimo principą, nieko bendro neturintį su filosofiniu utilitarizmo supratimu), kuris leidžia visiškai paneigti žmogaus teises ir laisves.
Kritika dėl pandemijos laikotarpiu įteisintų tam tikrų teisių ir laisvių suvaržymo išties legitimi, bet „teiginys apie „bet kokius žmogaus teisių ir laisvių kaštus“ taip pat primena laisvą hiperbolizaciją. Panašaus krūvio kaip pandemijos priemonių lyginimai su Holokaustu. Pandemijos metu demokratinėse valstybėse vyksta nuolatinė diskusija apie žmogaus teisių ir laisvių padėtį, o valdžia atsižvelgia į kritiką.
Kaip pavyzdį galime prisiminti ir pandemijos pradžios atvejį, kai iš užsienio valstybių atvykę gyventojai buvo neleidžiami į namus ir priverstinai izoliuojami viešbučiuose. Kilus visuomenės ir žmogaus teisių gynimo organizacijų pasipiktinimui, šis veiksmas buvo skubiai įvertintas kaip perteklinis ir procesas nutrauktas.
Postuluodamas pastaraisiais dešimtmečiais vykstančią privatumo eroziją ir savanorišką daugelio privataus gyvenimo sričių atsisakymą, I. Vėgėlė staiga konstatuoja, kad „2020 metais baimės dėl gyvybės ir sveikatos emocija buvo tokia galinga, kad leido pajudinti iki šiol nepajudinamas asmens teisę į gyvybę ir teisę į asmens neliečiamumą“.
Nesu teisininkas, bet leisčiau sau suabejoti, ar pandemijos meto ribojimai išties pasiekė asmens teisės į gyvybę pažeidimus. Asmens teisė į neliečiamumą, kaip žinome, gali būti ribojama priklausomai nuo įvairių kitų teisinių aplinkybių.
Du tokius straipsnius, nurodančius teisines išimtis, Lietuvos radijo laidoje tiksliai paminėjo su I. Vėgėle diskutavęs teisės mokslų daktaras Algimantas Šindeikis.
32 Konstitucijos straipsnis, skelbiantis, kad „pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą“.
Konstitucijos 48 straipsnis, teigiantis, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“.
Išdėstęs savo intuicijas ar paskiras teisines įžvalgas I. Vėgėlė staiga peršoka prie medicinos tematikos. „Visiems yra žinoma, kad bet koks medikamentas gali sukelti šalutinį nepageidaujamą poveikį sveikatai“, – pabrėžia teisininkas. Šio teiginio vertė lygi „visiems yra žinoma, kad einant gatve jums ant galvos gali nukristi plyta“ arba „valgydamas duoną galite užspringti“.
Po šio neapibrėžto teiginio apie galimą riziką seka du konkretesni faktai. „Štai Europos vaistų agentūra skelbia, kad nuo Astra Zeneca skiepo Europoje vidutiniškai miršta 1 iš šimto tūkstančių paskiepytų, Lietuva Europos vaistų agentūrai pranešė apie 4560 asmenų, kuriems kilo šalutiniai poveikiai nuo skiepų.“
Nepaisant faktinio tikslumo, šiuose teiginiuose yra manipuliuojama semantiškai. Štai Europos vaistų agentūra neskelbia, kad „nuo Astra Zeneca skiepo miršta vienas iš šimto tūkstančių paskiepytų“. Taip formuluojant sakinį susidaro įspūdis, kad iš šimto tūkstančių sveikų ir jokių šalutinių ligų ar rizikų neturinčių žmonių vienas toks sveikas tiesiog krinta negyvas jam suleidus Astra Zeneca vakciną.
Europos vaistų agentūra patvirtino Astra Zeneca vakcinos naudojimą, pabrėždama, kad nukritęs trombocitų lygis ir dėl to susidarę kraujo krešuliai tėra itin retas šalutinis poveikis. Tyrimų duomenimis, jie dažniausiai pasireiškė jaunesnėms nei 60 metų moterims po paskiepijimo praėjus dviem savaitėms ir yra traktuojami kaip imuninis atsakas į vakciną.
4560 žmonių, paskelbusių apie šalutinį poveikį Lietuvoje, taip pat skamba kaip nerimą keliantis teiginys, jei sąmoningai ar nesąmoningai neatkreipi dėmesio į tai, kad dėl vakcinacijos specifikos žmonės buvo raginami pranešti apie menkiausius šalutinius poveikius (pakilusi temperatūra, silpnumas ar pan.) ir šie duomenys tampa mokslinio tyrimo bei dar didesnio saugumo užtikrinimo proceso dalimi.
Galiausiai, teisininkas I. Vėgėlė paskelbia dar vieną medicininį teiginį, pareikšdamas, kad masinio skiepijimo tikslas „nėra visuotinio imuniteto įgijimas (tokio, pagaliau sutarta, pasiekti neįmanoma) ar paties viruso sunaikinimas (irgi sutinkama, kad to pasiekti skiepais neįmanoma). Tokio prievartinio mechanizmo nauda – sumažinti spaudimą sveikatos apsaugai. Kitaip tariant, tai papildomų ligoninių lovų Covid pacientams užtikrinimo būsimieji kaštai“.
Čia visiškai ignoruojami medicinos mokslininkų teiginiai apie tai, kad net ir mutuojančio viruso bei naujų jo formų akivaizdoje vakcina ir jos dėka gauti antikūnai padeda sumažinti užsikrėtimo pasekmes ir palengvina persirgimo procesą.
Ir štai staiga išsakęs tiek daug kritikos vakcinacijos procesui, jau suabejojęs jo nauda bei pabrėžęs, kad jis skirtas tik ligoninių lovų sutaupymui, teisininkas I. Vėgėlė padaro salto bei pareiškia, jog „šie sakiniai neturi būti suprasti klaidingai – skiepų nauda didelei daliai asmenų yra akivaizdi. Tiesa, kad šimteriopai daugiau žmonių miršta nuo Covid, nei nuo skiepų. Skiepytis ypatingai svarbu 65 plius ir rizikos grupėse esantiems asmenims, rekomenduotina ir kitoms grupėms“. Tik, suprask, šis sprendimas turi būti atliktas savanoriškai.
Medicinos mokslininkai pabrėžia, kad liga gali turėti pasekmių bet kokio amžiaus grupės asmenims, o jos plitimo sustabdymui būtinas daugumos imuniteto įgijimas, bet teisininkas sako, kad „svarbu 65 plius ir rizikos grupėse esantiems“. Visi kiti gali ir surizikuoti.
Panašia nata veiklą pradėjo ir šią savaitę apie save paskelbęs Sveikatos teisės institutas. Jo paskelbtoje deklaracijoje taip pat apeliuojama į žmogaus teisę rinktis skiepą ar ne, tačiau neužsimenama apie šio sprendimo rizikas.
Pirmieji du deklaracijos teiginiai kalba apie ekstremalios situacijos, karantino laikotarpio teisinių suvaržymų arba asmens laisvių ir teisių suvaržymų, jei jie nėra būtini. Iškart kyla klausimas, kas nusprendžia dėl būtinumo? Ar medikų ir kitų susijusių sričių ekspertų grupės, sudarytos analitiniu pagrindu, ir politiniai lyderiai, ar neapibrėžtu nerimu ir vaizduotės vaisiais besidalinantys paskiri asmenys?
Trečiajame deklaracijos siūlyme išmetamos visos kortos ir raginama „atsisakyti paskiepytų ir nepaskiepytų asmenų supriešinimo politikos“. Teigiama, kad Galimybių pasas diskriminuoja ir segreguoja dalį visuomenės.
Bet ar nėra savaiminis supriešinimas tai, kad dalis visuomenės sąmoningai pasirenka sukelti didesnę riziką savo, aplinkinių bei visuomenės sveikatai, žinodami, kad yra mokslo patvirtinti instrumentai šios rizikos sumažinimui? Ar neišskiria ir nesegreguoja tuomet kelių eismo taisyklės tų, kurie užsideda saugos diržus, ir tų, kurie to atsisako?
Likę deklaracijos teiginiai kalba apie vakcinų prieinamumą, tačiau savanoriško skiepijimosi principo užtikrinimą, skiepijimo sveikatai padarytos žalos mechanizmo sukūrimą (suprask, žalos tiek, kad reikalingas atskiras mechanizmas – žinoma, nepateikiamas nei vienas konkrečios žalos pavyzdys).
Galima ilgai narstyti ir analizuoti likusius atskirus teisininkų formuluotus teiginius, bet po tam tikro laiko susidaro pakankamai aiškus paveikslas. Keliami žmogaus teisių ir laisvių, saugumo ir aiškumo reikalavimai skamba teisėtai, bet už jų nėra aiškesnio loginio ar empirinio pagrindo. Apeliuojama į rimtas grėsmes, bet neįrodomas grėsmių pagrindas.
Atrodo, kad laisvės nesiskiepyti ar laisvės rizikuoti savo ir kitų sveikata advokatai išnaudoja žmonių nerimą ir painiodami teisinius teiginius su nekompetentingomis medicininėmis, sociologinėmis ar politologinėmis įžvalgomis kuria niekam nereikalingą papildomą nepasitikėjimo lauką.
Kalbėti apie žmogaus teises ir laisves būtina. Ypač tada, kai valstybė ir pasaulis patenka į krizinį laikotarpį ir kyla pagunda išnaudoti šį metą konsoliduojant savo galią. Bet apie tai reikia kalbėti ne iš vaizduotės ar intuicijos, o iš sveiko proto pozicijų. Kitaip advokataujama nebe žmogui, o virusui.
