Nors valdančiųjų šis pensijos didėjimas pristatomas kaip proveržis senjorų gyvenimo gerinime, toks augimas yra gerokai lėtesnis nei buvo praėjusios kadencijos metu. Jei valdantieji būtų išlaikę mūsų padiktuotą senatvės pensijos augimo tempą, vidutinė senatvės pensija 2024 metais turėtų būti 607 eurai, dabar gi su džiaugsmu pranešama, kad, sukaupus būtinąjį stažą, tais metais vidutinė pensija pasieks 565 eurus.
Naująjį pensijų modelį valdžia planuoja pristatyti rudens sesijoje, tačiau jau dabar aišku, kad keisis pensijos apskaičiavimo tvarka. Ministerija siūlo skaičiuojant bendrąją pensijos dalį panaikinti stažo diferencijavimą pagal išdirbtus metus tiems, kurie neturi būtinojo darbinio stažo (šiuo metu 32 metai) ir visiems pensininkams didinti individualios pensijos dalies koeficientą ta apimtimi, kiek Sodra turės pertekliaus kiekvienais metais. Jeigu antrojo siūlymo poveikis svyruos priklausomai nuo Sodros surenkamų pajamų, tai pirmasis pasiūlymas yra iš tiesų didelis, sisteminis pokytis, kurį planuojama priimti.
Valdantieji siūlo revoliucinį sprendimą – su tam tikromis išimtimis siūloma iš esmės atsisakyti darbinio stažo įtakos pensijos dydžiui. Tai reiškia, kad ilgainiui liktų bendroji pensijos dalis, kuri yra mokama iš valstybės biudžeto ir būtų daugmaž vienoda visiems, Sodros mokama dalis, priklausoma nuo sumokėtų įmokų, ir tai, ką žmogus savarankiškai sukaupė pensijų fonduose Vizija tikrai nėra bloga ir link jos iš tiesų galima judėti, tuo labiau, kad buvusi valdžia tam padėjo pagrindus, tačiau būtina užtikrinti, jog vykstant pertvarkoms būtų išlaikomas solidarumo, kai perskirstant lėšas pasirūpinama mažiausias pajamas gaunančiais, ir dalyvavimo pensijų sistemoje patrauklumo, kai dirbantieji jaučiasi motyvuoti mokėti įmokas ir kaupti papildomai, balansą.
Ministerijos pateiktuose siūlymuose, mano vertinimu, tas balansas, deja, yra iškraipomas. Pavyzdžiui, jeigu dabar turinčio 15 metų stažą ir uždirbusio minimumą pensininko pensija sudaro 50 proc. to, kuris dirbo 30 metų irgi už minimumą, tai po reformos sudarys 88 proc. Jeigu kitas pensininkas uždirbo vidutinį darbo užmokestį (VDU), bet turi 15 metų stažą, jo pensijos dydžio santykis su dirbusiu 30 metų už tą patį atlyginimą, keistųsi nuo 50 proc. iki 80 proc. Turbūt visi suprantame, kad dvigubai daugiau dirbus, sumokama dvigubai daugiau mokesčių, ir tikrai nesinorėtų gauti tik 20 proc. didesnę pensiją už tą, kuris dvigubai mažiau dirbo ir sumokėjo mokesčių. Kitaip sakant, valdantieji siūlo solidarumo ir paskatos dalyvauti sistemoje balansą labai staigiai pakreipti solidarumo pusėn, sakyčiau, netgi stipriai artėjant prie socialinės paramos sistemos, o kartu ir reikšmingai sumažinant paskatas dalyvauti sistemoje.
Toks siūlomas pokytis būtų labiausiai neteisingas atžvilgiu tų, kurie yra sukaupę didelį stažą, tačiau didžiąją laiko dalį dirbo už mažas pajamas. Ir priešingai, didžiausią naudą pajustų tie, kurie arba neturi reikiamo stažo, arba turėjo dideles darbines pajamas, mat jų pensijų dalis, priklausoma nuo sumokėtų įmokų, padidėtų labiausiai. Nei vienas socialinis pokytis neturėtų labiausiai apdovanoti mažiausiai dirbusių ar turtingiausiųjų, o čia apdovanojamos abi grupės. Nors, kaip sakiau, pati pokyčio kryptis yra gera ir reikalinga, tačiau tai daryti reikia kur kas nuosaikiau ir išmintingiau, nekuriant socialinio neteisingumo, nemažinant žmonių motyvacijos dirbti legaliai, mokėti įmokas ar kaupti.
Darant pokyčius būtina numatyti ilgesnius pereinamuosius laikotarpius, per kuriuos galėtų būti suplanuotas darbo stažo įtakos mažinimas bendrajai pensijos daliai, tačiau lygiagrečiai turėtų būti koreguojama individualiosios pensijos dalies skaičiavimas. Arba stažo įtaką turime perkelti į individualią dalį, arba šios dalies taškų skaičiavimą turime koreguoti taip, kad ir mažiausių įmokų įtaka būtų adekvati neturinčiųjų stažo atžvilgiu. Akivaizdu, kad, norint socialiai teisingo pokyčio, negalima tvarkyti tik vienos pensijos dalies, bet būtina sistemingai pertvarkyti abi. To valdžios pateiktame siūlyme ir trūksta. Jeigu valdantieji eitų šiuo keliu, tuomet į senatvės pensijos sistemą būtina įtraukti ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusius senjorus, kurie dėl per mažo stažo iš vis nedalyvauja joje ir gauna tik šalpos pensiją. Tokių žmonių skaičius nėra didelis, ir jais vis tiek yra rūpinamasi per atskirą paramos sistemą.
Tinkamai, sistemiškai sutvarkytus pokyčius palaikytume, nes ir skurdo problema būtų sprendžiama, ir patrauklumas dalyvauti sistemoje išlaikomas, ir pensijos kasmet sparčiau didinamos. Artimoje perspektyvoje lėšų daugiau negu valdantieji suplanavo nereikėtų, o ilgoje galima būtų svarstyti Sodros pajamų didinimą net ir per įmokos tarifo koregavimą gyventojų pajamų mokesčio tarifo sąskaita. Nes ilgainiui būtent tik Sodros biudžetas užtikrintų teisingos pensijos pagal įmokėtas įmokas principą.