Kaip tik perskaičiau profesoriaus iš Kauno, gydytojo mintis, kad – pasirodo – apie nuotolinį mokslą net ir kalbėti negalima (išskyrus mane, man tai viskas leidžiama, priminsiu). Nes, suprantate, nuotolinis vaikus traumuoja ilgam laikui, kelia baisių rizikų, sutrinka virškinimas, net kelių savaičių socialinė izoliacija yra peilis ir viskas yra baisu, o Vyriausybė nesupranta ir nepasimoko iš pavyzdžių, kai nuo nuotolinio mokslo griuvo dangus ir lijo skėriais. Aš čia laisvai susumavau gydytojo mintis, straipsnis yra čia.
Leisiu sau pastebėti, kad nuotolinį mokymąsi (kaip ir galimybių pasus) jau būtume galėję pamiršti, jeigu tam tikra visuomenės dalis būtų nesiožiavusi ir laiku pasiskiepijusi, bet čia tiek to.
Daktarui netruko su dideliu entuziazmu pritarti ta pati minia, kuriems kas kelias dienas reikia kokio nors autoriteto, kuris pasakytų, kad valdžia viską daro blogai ir kelia mirtiną pavojų žmonėms.
Minia, žinoma, ir pati žino, kokia valdžia klastinga, kraugeriai ir žmogėdros, jie juk skaito Jurgą Lago ir žiūri Rūtą Janutienę, bet malonu yra turėti naujos medžiagos, kuri neįdomi niekam, išskyrus juos pačius – jie keičiasi šia „informacija, kurios neprileidžia sisteminė žiniasklaida“, kaip mano vaikystėje keisdavomės popieriukais nuo kramtomos gumos.
Kiekvienas nesisteminis žmogus su išsilavinimu (patys maršo gustukai ir laimužės yra įstrigę trečios klasės lygyje, sprendžiant iš rašybos, skyrybos ir biologijos žinių), kuris pasako ką nors neigiamo apie valdžios sprendimus, yra pasitinkamas kaip pranašas. Žinau, kai kritikavau valdžios neryžtingumą, tai net mane (mane!) sveikino kaip Kristų, atvykusį Jeruzalėn (kalba netaisyta): „pagaleu , net , Užkalnis susiprato , o kad , taip visa psiaudo purvasklaida prariagėtų!!!!!“ (paskui gavo nusivilti, pamatę, kad visgi rupūžiukas Vyriausybę palaiko, matyt, jį nupirko, tą koldūną).
Nuotolinis mokslas nėra joks blogis: jis kelia šiurpą tik tiems tėvams, kurie nesugeba bendrauti su savo vaikais ilgiau nei penkiolika minučių per parą. Tokie tėvai stokoja emocinio intelekto ir nežino, apie ką su vaikais kalbėtis. Jų vaikai sulindę į planšetes ir išmaniuosius, ir tai ne interneto kaltė. Tai tėvų, ir tik jų, problema: o ką jie vaikams gali papasakoti? Kuo jie gali būti savo vaikams įdomūs ir įkvepiantys?
Tokie tėvai tik burzgia, dejuoja, vaikui priekaištauja ir skundžiasi savo sumautu gyvenimu, sutuoktiniu, valdžia, Landsbergiu, darboviete, pinigų stygiumi ir viskuo aplink (kitaip tariant, tipinė „tradicinė šeima“: tamsi, kompleksuota, menko išsilavinimo ir siauros pasaulėžiūros). Tai apie ką su tokiais tėvais vaikas kalbėsis? Vaikas mokyklos nemėgsta, bet su grybais tėvais dar labiau koktu. O tėvams svarbiausia, kad tą vaiką nors nuo jų patrauktų kuo toliau, kuo ilgesniam laikui. „Mes su juo nesusitvarkom, tik laukiam, kad užaugtų ir von; anksčiau tai gerai buvo, nors į armiją paimdavo, tai ten paauklėdavo, padarydavo žmogų.“
O dabar vaikas, matote, namie būna kasdien ir net kartais prašo tėvų pagalbos su mokyklos užduotimis, ko tradiciniai tėvai negali pasiūlyti, nes patys nieko nemoka ir degraduoja prie televizoriaus žiūrėdami laidas apie garsenybių skyrybas, kol gauna išmokas už prastovas arba bedarbio pašalpą.
Panašiai, beje, būna ne tik su vaikais. Kiek šeimų iširo „dėl karantino“, sako susirūpinę šeimų psichologai. Ne, jeigu per karantiną jūsų šeima iširo, tai buvo ne dėl karantino ir ne dėl zodiako nesuderinamumo, o jūs tiesiog negalite būti kartu, ir kai abu ėjote į darbus ir nebūdavote viename bute, nespėdavote vienas kito užknisti. Jus ne karantinas išskyrė.
Jei jūsų vaikas traumuotas nuo buvimo namie, o ne mokykloje, tai namų ir jūsų problema. Normalus vaikas mėgsta būti su tėvais ir nekenčia mokyklos. Aš esu per gyvenimą kalbinęs dešimtis daug pasiekusių, įdomių, protingų, garsių žmonių, ir praktiškai visi jie pasakoja apie tėvus, kurie juos vesdavosi į darbą, pasakojo ir švietė, apie tų tėvų įdomius draugus, keliones kartu su tėvais ir kaip namų bibliotekos ir žemėlapiai buvo įdomiausia vieta gyvenime.
Mokykla? Hm, geriausiu atveju prisimena geru žodžiu kokį šviesenį mokytoją, kuris visko nedrausdavo, nereguliavo gyvenimo ir nuolatos negėdindavo ir nebaugindavo tragiškomis tamstamokytojos intonacijomis, bet ir tiek.
Aš mėgstu mokytis, mokausi visą gyvenimą ir turėjau daugybę puikių mokytojų daugelyje sričių, bet nekenčiau mokyklos. Visi, ką pažįstu, nekentė savo mokyklų. Turėjo mėgstamų mokytojų, jiems patiko kai kurie klasės draugai ir draugės, bet mokyklos – jos sienų, sistemos, dominuojančio diktato, kvailystės, sovietinio pedagoginio bukumo (pasilikusio dar ilgai po Lietuvos išsilaisvinimo) – nekentė. Tai normalu. Jeigu gyvūnėliui labiau patinka pas piktą dresuotoją su bizūnu cirke, negu laisvėje, tai tam gyvūnėliui kažkas labai negerai.
Buvo toks linksmas pasakojimas apie tigrą cirke, kuris šokinėjo, kaip jam buvo pasakyta, važinėjo dviračiu, o vieną dieną sudraskė dresuotoją. Visi kalbėjo: „tigras išprotėjo“. Ne, tigras tik sugrįžo atgal į natūralų tigrą, arba, kitaip tariant, ištigrėjo.
O dėl vaikų traumavimo nuotoliniu mokymu, tai ne tuo adresu kreipiatės. Žymiai labiau reikia nerimauti dėl vaikų, kurių tėvų namie nėra knygų ir kurių tėvai švenčia tradicines vertybes, atvilkdami į sostinę kartuves prie Nacionalinės bibliotekos. Man labiau rūpi vaikai tos moters tautiniais drabužiais, kuri nemoka „Tautinės giesmės“, bet lenda į sceną giedoti – kažin, ką tuos vaikus moko namie mama, kuri turbūt sriubą valgo šakute ir stebisi, kodėl jai vis nesiseka.
Aš nerimauju, kokią nepataisomą žalą vaikams kelia bemokslė, buka, agresyvi artimoji aplinka, kuri per trisdešimt metų užaugo ant sovietinės Lietuvos griuvėsių ir šiukšlių – tuos egzempliorius daugelį metų rodė „Klausimėlio“ laidoje, ir juk daugelis tų kalbančių šungrybių, kurie sakė, kad Vytautas buvo pirmasis Amerikos karalius, irgi turi arba turėjo, o gal ir dar turės savo vaikų. Kiekvieno jų klausimą visus tuos metus turėtų spręsti socialinės tarnybos po kiekvieno eterio, pasiėmusios iš laidos prodiuserių kalbintųjų sąrašus ir išvažiavusios su žiburėliais ir sirenomis skubos tvarka pagal pavojaus signalą.
Prieš dešimtmetį, kai Klonio gatvėje saugojo žinomą mergaitę, viena gynėja bliovė prieš kamerą, kad reik susodint į kalėjimą visus tuos pediatrus. „Jūs turbūt turėjote omenyje pedofilus?“, pasiteiravo korespondentė. „Koks skirtumas, nesikabinėkit prie žodžių“, atšovė pašnekovė. „Jei turėtumėt savo vaikų, suprastumėt.“
Visiems geros rugsėjo pirmosios. Prisiminkite, kad tai mokslo ir žinių, o ne mokyklos silikatinių plytų mūro, pavaduotojos kabineto ir kardelių diena.
