Per pastaruosius 30 metų JAV du kartus kariavo Irake, 1999 m. puolė Serbiją, 2011 m kartu su Europos Sąjungos šalimis bombardavo Libiją ir pavertė ją žlugusia valstybe. Šiomis dienomis baigiasi 20 metų trukęs „amžinas karas“ Afganistane, kurį laimėjo talibai. Pabrėžtina, kad tik du iš šių penkių karų patenkino teisingo karo kriterijus, kiti vienaip ar kitaip juos pažeidė.
Pirmasis – 1991 m. vykęs Persų įlankos karas buvo teisingas ir itin sėkmingas. 1990 m. rugpjūtį Irakui okupavus Kuveitą, Jungtinių tautų organizacijos (JTO) saugumo taryba atkakliai reikalavo, kad Irakas išvestų savo karius, 1991 m. sausį paskelbė ultimatumą, po kurio JAV vadovaujamos pajėgos, dalyvaujant dar 27 šalims, sutriuškino Saddamo Huseino kariauną, rodė pavyzdingą savitvardą, neįsiveržė į Irako teritoriją, nemėgino pakeisti jo valdžios.
Tuometinis prezidentas G. H. W. Bušas vadovavosi buvusio gynybos ministro C. Weinbergerio doktrina, pagal kurią JAV neturėtų įsivelti į karus, jei nėra grėsmės nacionaliniam saugumui; ginkluotosios pajėgos turi aiškiai apibrėžtus politinius ir karinius tikslus bei gebėjimą juos įgyvendinti; karinei intervencijai pritaria viešoji nuomonė bei JAV kongresas; griebiamasi karinių veiksmų tik paaiškėjus, kad visos kitos priemonės neveiksmingos. Pergalė atkūrė po nesėkmingo karo Vietname pašlijusį JAV ginkluotųjų pajėgų pasitikėjimą savimi. Deja, ši protinga doktrina buvo greitai užmiršta.
Jei Persų įlankos karas buvo ryški ir visais atžvilgiais nepriekaištinga JAV pergalė, tai 2003 m. Irako invazija buvo juodžiausias momentas. Antpuolis buvo neteisėtas suverenios šalies, nors ir valdomos nuožmios diktatūros, puolimas, pagrįstas ir pateisintas melu bei išgalvotais „faktais“. Daugelis vakarų Europos gyventojų dalyvavo masiniuose protestuose prieš akivaizdžiai neteisingą invaziją, nors rytų Europos šalys, tarp jų Lietuva, entuziastingai palaikė Vašingtoną. Neprincipingos šių šalių laikysenos negalima pateisinti, bet būta švelninančių aplinkybių – jos siekė tapti NATO narėmis, tad nebūtų buvę protinga užrūstinti Vašingtoną.
Irako ginkluotosios pajėgos buvo greitai sutriuškintos, bet netrukus kilo partizaninis bei teroristinis pasipriešinimas, kurio JAV negalėjo numalšinti ir kuris dar netiesiogiai tęsiasi, dabar Sirijoje. Atsakomybės negalima priskirti vien JAV, bet jos antpuolis sukėlė daugiau negu dešimtmetį trukusį Irako vidaus karą.
Daugelis laiko JAV nutarimą pulti Kosovą ir Serbiją 1999 m. tarptautinės teisės pažeidimu. Teisingo karo teorija nurodo, kad karas leistinas tik tada, kai kitos konflikto sprendimo priemonės nėra veiksmingos. Bet derybose Rambouillet JAV iškėlė nepriimtinų reikalavimų, pvz., suteikti teisę NATO kariams laisvai keliauti po visą Serbiją. Henris Kissingeris tą derybinę poziciją pavadino provokacija ir dingstimi pradėti bombardavimą. NATO, iš esmės JAV, kovo mėnesį pradėjo bombarduoti Serbiją ir Kosovą be JTO saugumo tarybos pritarimo. Po trijų mėnesių Serbijai sutikus atitraukti savo karius iš Kosovo, konfliktas baigėsi. Būta žmonių, kurie teisino karinę intervenciją, aiškindami, kad net jei ji buvo neteisėta, ji buvo legitimi, nes apsaugojo Kosovo albanus nuo Serbijos karinių dalinių siautėjimo.
NATO intervencija Libijoje irgi kontroversiška. Rusijai ir Kinijai susilaikius, JTO priėmė rezoliuciją įvesti neskraidymo zoną ir apsaugoti civilinius gyventojus Libijoje nuo valdžios persekiojimo. Bet, kaip pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, Vakarų šalių kariniai veiksmai akivaizdžiai peržengė JTO mandatą, sudarė sąlygas nuversti, išprievartauti bei nužudyti šalies diktatorių M. Kadafį, tuo didžiuotis. Libija tapo ir tebėra žlugusi valstybė, o įsitikinusios, jog NATO sąmoningai jas apgavo Kinija ir Rusija ateityje nepritars Vakarų vadovaujamai humanitarinei intervencijai.
JAV kariniai veiksmai prieš Afganistaną buvo laikomi tinkamu atsaku į „al Qaeda“ išpuolį prieš JAV rugsėjo 11 d. JT priėmė rezoliuciją, leidžiančią panaudoti jėgą prieš teroristus. Talibų vyriausybė nebuvo atsakinga už išpuolį, tačiau palaikė „al Qaeda“, suteikė jai galimybę laisvai naudotis savo teritorija, tad buvo laikoma bendrininke vykdant agresiją prieš JAV. Metų pabaigoje JAV įsitvirtino visoje šalyje, bet po kelerių metų pergalės regimybė išnyko talibų partizaninio pasipriešinimo akivaizdoje. JAV smarkiai didino karių skaičių nuo dvidešimties tūkstančių 2006 m. iki daugiau negu šimtas tūkstančių 2010 – 2011 m. Bet talibai liko nenugalėti, o JAV evakuacija iš Kabulo, nors ir ne tokia chaotiška kaip iš Saigono, dar kartą parodė, kad net ir draugiškai nusiteikęs okupantas lieka okupantu, kuriam priešinasi daugelis vietos gyventojų.
Nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, kodėl JAV įsivėlė į tiek daug konfliktų, kodėl Vašingtonas greičiau nenutraukė „nesibaigiančių karų.“ Paminėsiu kelias priežastis. Iki šiol nemaža elito dalis laiko JAV nepriekaištinga ir nepakeičiama šalimi, kuri geriau įvertina geopolitinę padėtį ir yra įpareigota stiprinti tarptautinės teisės normas, reikalui esant būti pasaulio policininku. JAV pasitikėjimas savimi toks didelis ir aklas, kad manoma, jog jos kariai bus vietos gyventojų daugumos draugiškai priimami, jos prokonsulų nurodymai pagarbiai vykdomi. Reikšmingą vaidmenį suvaidina beveik begaliniai JAV finansiniai resursai. Apskaičiuojama, kad Afganistano karas Vašingtonui kainavo du trilijonus, taigi du tūkstančius milijardų JAV dolerių. Net paskutiniais metais, kai JAV karinis kontingentas vaidino tik pagalbinį vaidmenį, buvo išleidžiama apie 35-40 milijardų dolerių per metus. Jokia kita šalis, išskyrus gal Kiniją, negalėtų taip išlaidauti.
Ar kas nors pasikeis? Sunku numatyti. JAV kariniai daliniai viena ar kita forma vykdo vadinamąsias antiteroristinės operacijas 85 šalyse, taigi Pentagonas laiko jas svarbiomis ir nenorės jų atsisakyti, lygiai kaip jis priešinosi pasitraukimui iš Afganistano.
Nebus lengva atsisakyti pasaulio policininko vaidmens. Verta prisiminti kritikos audrą, kuri kilo, kai prezidentas Obama, nepaisydamas savo paties nubrėžtos raudonos linijos, nutarė iš oro nesmogti Sirijos ginkluotoms pajėgoms po to, kai jos pavartojo cheminius ginklus prieš civilius gyventojus. Nors Obamos ir Rusijos spaudžiama Sirija sutiko sunaikinti visus masinio naikinimo ginklus. Obama tebėra kritikuojamas už tariamą neryžtingumą, nors ir pilnai neįgyvendintas ginklų sunaikinimas sukėlė daug daugiau gėrio negu būtų buvę pasiekta JAV aviacijai kelias dienas ar net kelias savaites naikinus taikinius Sirijoje.
Antra vertus, yra rimta tikimybė, kad sumažės JAV hubris ir pasitikėjimas savo išskirtiniu dorumu, kad amerikiečiai objektyviau žvelgs į savo praeitį, atsižadės triumfinio savo istorijos pasakojimo, pilniau pripažins atgrasią vergovės ir rasizmo istoriją, pradės abejoti savo teise kištis į kitų šalių vidaus reikalus.
