Kuo greičiau. Darom visuotinį streiką. Reikia užtverti kelius, mesti darbą ir išeiti į gatves. Kad užsidarytų maximos ir įstaigos (rašoma tik su y). Viską sustabdyti. Įsivaizduojat vidury miesto sustoja troleibusai, vidury skrydžio – lėktuvai. Nuo pastolių nulipa statybininkai.
Su ta pačia gramatine klaida (iš viso tik 13) Visuotinio streiko audronaša Albina mums, to neeilinio nac. įvykio dalyviams kala į galvas, kad tik vienybėje kažko pasieksim, tik vienybėje.
Visuotinis streikas dvelkia romantika. Kalvio Ignoto teisybė, nauji įvykiai Naujamiestyje, pionierė Aguona eina plačiai atsisegiojusi paltą. Visuotstreikio žmogus – tai skamba išdidžiai. Ateina genijai ir vėl išeina, atėjo Nida su Lago tiktai skiepų laikams. Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės ir skiepo mums nebereikės.
Kaip ir visų mažaraščių romantikų kūriniai, o ypač tų, kurie čiut kas, iškart į tave eilėmis ir dar seilėdamiesi lenda bučiuotis, malant apie baisią dalią, valdžios demonų suėstą jų talentą beigi gyvenimą, taip ir šis visuotinio streiko planas yra pasmerktas istorinei nebūčiai.
Pradėkim nuo paprasčiausio. Tam, kad nuliptum nuo pastolių, prieš tai ant jų dar reikėtų kaip nors užsiropšti ar bent kokią savaitę padirbėti maximoje. Ką kalbėti apie kranininko profesiją, kurią dar reikia įsigyti.Per savaitę tau tikrai niekas neduos leidimo valdyti statybų kraną.
Tai tu, žmogau, gal pirma kokį darbą susirask? Kad paskui galėtum sąžiningai prisijungti prie visuotinio streiko, o ne šiaip darbo dienomis su akmeniu kišenėje trainiotumeis aplink Seimą?
Suspaudžia širdį matant, kaip visuotinio streiko tetos romantikės ir jų visai neromantiški lėlininkai neįvertina einamojo revoliucinės situacijos momento. Kaip ir vadų silpnumo bei išplaukusių visuotinio streiko tikslų.
Užuot Montvilos stiliumi kūrus paikas eiles, kurias perskaitę anūkai per anksti patiria svetimos gėdos jausmą, gal geriau marksistų papratimu kokį savišvietos ratelį pradžiai susiorganizuoti? Šio bei to pasimokyti, išsiaiškinti. Pvz., kas yra tas visuotinis streikas? Kada jis skelbiamas? Kas skelbia? Kokia turi būti situacija valstybėje, kad visuotinis streikas nenueitų katei po uodega?
Paaiškėtų, kad Lietuvoje tokio streiko nėra buvę, o ir kaimyninėse šalyse, išskyrus Lenkiją „Solidarność“ laikais, nelabai.
„Solidarność“ turėjo tokį lyderį kaip L.Walęsa. O šalia dar stovėjo tokie protai kaip Borusiewiczius, Walentynowicz, Gwiazda. Už jų rikiavosi pasaulinio lygio intelektualai iš Darbininkų gynimo komiteto – Mazowieckis, Kuronis, Michnikas, Geremekas. O kas stovi už jūsų? Kam meldžiatės?
Frustruota filosofijos dėstytoja. Toks pat advokatų pirmininkas. Ledo lytimi gydantis „daktaras“ fizrukas Kepenis su „mokslininkais“ mičiurinais. Bičas, kuris su Sirijum bendrauja. Su tokia chebryte eidami obuoliauti greitai patys su ašarom akyse prašysitės nuo pirmos ledo lyties nukeliami bet kokia kaina.
„Solidarność“ žinojo už ką ir prieš ką ji eina – prieš komunizmą, Maskvos okupaciją, už laisvą rinką ir laisvą spaudą. O jūs reikalaujate keisti nepriklausomą Lietuvos užsienio politiką, užčiaupti burnas kritikams ir net gydytojams, laižyti batus Lukašenkai, Putinui bei raudonajam kinų drakonui. Ir dar kad be skiepų. Kad galėtumėt laisvai visus užkrėtinėti koronavirusu.
Iš skiepo padaryti tokią problemą? Ir dar tikėtis, kad dėl to kils visuotinis streikas? Kokioj paralelinėj visatoj reikia dieną naktį lakioti, kad taip išsiderintų vietos atpažinimno sistemos?
„Solidarność“ turėjo 10 mln. narių. O kiek turit jūs? Tuos pačius 300 tūkst. feikinių pavardžių, sugeneruotų botų, kurias Šeimamaršio tėvukas bandė prastumti Seimui kaip gyvus lietuvius?
Meistraujant visuotinį streiką būtų privalumas bent apytiksliai žinoti, kiek žmonių jau turi galimybių pasą. Minimum milijono jau nėr. Tai kaip ir po vienybės. O juk pasakyta: tik vienybėje kažko pasieksim. Atmetus paskiepytus suaugusius, balsuoti, taigi ir streikuoti galinčių žmonių, liko kur tai 800 tūkst. Bet ir tai – tik popieriuje.
Net tie, katrie nesiskiepija – dar ne streiko armija. Kiek tarp jų yra sengalvėlių močiučių, karšinčių senelių, kurie nuoširdžiai ar tik savo akmenširdžių sūnų ir dukrų iš londės ar norgės (palikimo laukiančių nesulaukiančių) prigąsdinti, sako, ai, man vaikeli, jau vis tiek mažai beliko, ką aš čia besiskiepysiu. O jei ką aš čia besiskiepysiu, tai ir ką aš čia bestreikuosiu.
O kur dar tie, kurie nesiskiepija, bet ir po feisbukus kaip valerijonu apsinešę katinai nešokinėja, tai jų sprendimas, ir atsikniskit jūs visi? Dar šimtas kitas tūkstančių nuplaukia. Kas lieka?
Tie patys 5 000 riaušininkų, maksimum 10 000 maršistų. Gerai jau gerai. Pridedam dar Giboną ir jo kameros būrį, Kuolio kreidutininkus ir tvirtus Tomaševskio koloradinius. Dar yra „Jedinstvo“ veteranų. Iš popierinių čemodanų išsitrauks raudonas vėliavas ir rėkdami „kogda my stojali na baltijskom puti“ (kai mes stovėjom Baltijos kelyje – rus.) pagal komandą parems sąjūdisą. Plius vienas kitas šimtas latrų po 10-15 eurų – Darbo partija ir eksdarbiečiai tą tikrai gerai moka.
Bet kad ir kokia marga tai makalynė, su tokiais skaičiais galit rinktis tik paskutinei streiko vakarienei pas Gustuką, prašyti kokios zacirkos su nuolaida ir svaigti, klausydamiesi albinų ir laimužių poemų apie visuotinį streiką.
Su tokiais skaičiais jei kas ir gali įvykti, tai tik riaušės nuosavose kelnėse. Gal net ir visa revoliucija – šitaip užsigazavus. Su visom apsidirbimo iki ausų pasekmėm.
Kiekviena kova reikalinga aukų. Ne pirmas kartas, kai revoliucijos pagimdytos ciocės ir gustukai iš didelio spaudimo privaro į kelnes. Bėda ne bėda. Proga pabliauti, kad tai Landsbergis į jų šv. pantalonus tokių kakū pridarė: Tada jau ašai apsiverksiu, / Ir dieną nušvies sutema.
