Paskui perskaičiau kelių feisbuko afganistanologų pareiškimus, kuriuose jie tvirtino, esą Kabulo oro uostą apgulę žmogeliukai niekur neturėtų būti išskraidinti, nes nėra, nuo ko jiems iš ten bėgti. Variantai esą būtų du – bėga, nes yra tautos išdavikai, okupacinės armijos kolaborantai. Okupacinė armija pasitraukė, tad dabar tenka bėgti. Nuo savų. Nuo teisingumo. Antras variantas – jeigu šalyje per amžius susiklostė štai tokios ir ne kitokios tradicijos, vadinasi, reikia jas nuolankiai gerbti.
Ta proga prisiminiau vieną afganų šeimą, su kuria kažkada susibičiuliavau Romoje. Jo vardas berods buvo Khaledas, o jos – Sakena. Jie turėjo daržovių krautuvėlę San Giovanni rajone, ir aš retsykiais užsukdavau pas juos, paskui vis dažniau, kol vieną kartą įsišnekėjome, susipažinome. Jie pabėgo iš Afganistano dar prieš amerikiečių invaziją 2001 metais. Iš pradžių persikėlė į gretimą Pakistaną, o paskui atsidūrė Italijoje. „Atsikraustėte į Romą todėl, kad jūsų žmona nebenorėjo dėvėti burką? Su chidžabu smagiau, ar ne?“ – ne itin taktiškai kamantinėjau daržovių pardavėją iš Kandaharo. Tąkart Khaledas man nieko neatsakė, o krautuvės kampe tūnojusi Sakena tik žybtelėjo akimis ir nusisuko.
Vėliau jiedu įvairių dalykų man papasakojo, ir man teko pripažinti, kad smarkiai klydau. Ne dėl burkos jie pabėgo iš Afganistano. Nors kažkada vėliau Sakena juokais mane patraukė per dantį: „Jeigu tau atrodo, kad gyvenimas uždengtu veidu yra smagus, aš galiu tavo žmonai paskolinti burką, pažiūrėsime, kiek ji galės iškęsti šį atsitvėrimą nuo pasaulio“.
Ne, jie bėgo nuo talibų šariato. Nuo žiaurios, dusinančios, visagalės tradicijų sistemos, kuri valdo kiekvieną šeimą atskirai ir visuomenę bendrai. Tai galinga, išskirtinė religinė - valstybinė doktrina, nuo kurios neįmanoma išsisukti. Kalbėdamas su bičiuliais afganais supratau esminį dalyką: moterimi geriau ten negimti. „Mes susilaukėme dviejų dukrų, ir jų likimas buvo nulemtas dar vystykluose“, – pasakojo man Khaledas ir Sakena. Iki 2000 metų 95 proc. mergaičių Afganistane nelankė mokyklos. „Mūsų vienintelė ir pati didžiausia svajonė buvo ši: išleisti dukras mokytis. Čia, Romoje, jos lanko tą pačią mokyklą, kaip ir italų vaikai“.
Ne visos islamo valstybės taiko vienodą šariato priesakų sistemą, tačiau talibų tradicinės šeimos modelis buvo pats aršiausias. Moterimi geriau ten negimti! Moteris ten yra patriarchalinės sanklodos sraigtelis, viena iš privalomų vyro nuosavybės formų, kurią jis valdo, kontroliuoja, baudžia pagal šariato dėsnius. Bene vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje moterų savižudybių skaičius beveik dvigubai viršija vyrų savižudybių skaičių ir siekia net 80 proc., buvo talibų valdomas Afganistanas.
Dohoje talibano lyderiai bandė nuraminti pasaulį: mes gerbsime ir mylėsime savo moteris. Bet šariato diktatūros rėmuose. Talibanas leido mergaitėms lankyti mokyklą, bet tik iki devynių metų, tiek, kiek reikia, kad išmoktų skaičiuoti ir rašyti. Kad taptų minimaliai patogia vyro vedybine investicija. Ar verta mokslinti mergaitę, kuri vos sulaukusi 15 metų bus ištekinta už nepažįstamojo, apmuturiuota burkos sluoksniais, uždaryta namuose, paversta vaikų gimdymo mašina?
Talibų Afganistanas buvo pati blogiausia vieta gimti moterimi. Jos tai žino. Nežino nebent tie, kurie pasakoja apie tai, kad reikia gerbti tradicijas ir kiekvienos šalies specifinę tradicijų raidą, nesikišti, nebrukti, nematyti, nesidairyti. Šariatinio asmenybės vystymo ypatumų gerbėjams reikėtų išleisti savo žmonas arba dukras pasisvečiuoti Kandaharo provincijoje tradicinėje šeimoje, o tada aiškinti, kad amerikietiška demokratijos eksporto misija nepavyko, kad vakariečių „nation building“ projektas sužlugo.
Ar tikrai nepavyko? Ar tikrai sužlugo?
Per tuos dvidešimt metų Afganistane daug kas pasikeitė, ypač miestuose. Moterys nuėjo į politiką, į teisėtvarką, į žiniasklaidą. Gavo teisę atsidaryti sąskaitą banke. Pradėjo kurti įmones. Merginos pradėjo studijuoti universitetuose. Praėjo viešai sportuoti ir rungtyniauti tarptautinėse varžybose.
Būtent ši jaunų, išsilavinusių moterų karta paniškai bijo būti vėl sugrąžinta atgal, į šariato patriarchalinės nuosavybės diktatūrą. Šios moterys bijo, kad Afganistanas vėl taps pačia blogiausia vieta pasaulyje gimti moterimi.
Klausimas tiems, kurie šiandien stebisi ir netgi piktinasi prie Kabulo oro uosto susitvenkusiais žmonėmis, motinomis, kurios mėto savo vaikus per spygliuotos vielos užtvarą britų kariškiams, tiems, kurie nesupranta, nuo ko bėga tos moterys: ar jūs žinote, ką reiškia nenorėti ištekėti šariato sistemoje? Ką reiškia norėti išsiskirti? Ir kiek nedaug tereikia, kad gilių tradicijų sistema tave užmėtytų akmenimis!
2020 metų sausio mėnesį Afganistano žiniasklaidoje dirbo 1900 moterų. Vien tik praėjusių metų lapkritį savo darbą paliko 200 moterų – žurnalisčių. Kiek jų žiniasklaidoje liko dabar? Svarbiausiuose šalies dienraščiuose dirbusi reporterė Farahnaz Forotan pabėgo iš šalies po to, kai talibai ją įtraukė į juoduosius sąrašus. Jos kaltė? Derybų su amerikiečiais Dohoje metu talibano lyderį klausinėjo neužsidengusi veido.
Jos bėga iš ten, iš šariato gniaužtų, nes: nori rengtis kaip joms patinka; nori dėvėti mini sijoną; nori balsuoti; nori degintis saulėje; nori tuoktis, su kuo nori, arba išsiskirti, jeigu reikia; nori sėdėti parke ant suoliuko ir rūkyti cigaretę; nori turėti teisę pasakyti „ne“ antram, trečiam ir dar vienam vyrui; nori išsakyti asmeninę nuomonę savo asmeninėje feisbuko paskyroje.
Mes čia, kruvinų diskusijų dėl galimybių paso šalyje, tegalime nusižiovauti ir išreikšti nusistebėjimą: o jos ten tik tiek nedaug nori? Ir tik todėl bėga?
