Mano požiūris nebuvo ypač populiarus. Niekam ne paslaptis, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tvirtai atsukę dabarčiai špygą, ateičiai – subinę, ir savo nepatenkintais veidais žiūri į praeitį.

Nieko čia tokio, visiems mums reikia kažkur žiūrėti, bent jau jiems nėra tas pats ir jie nėra užsimerkę, kaip dar kita visuomenės dalis, kuri nieko neskaito, nieko neklauso, nieko nesigaudo ir yra iš mėnulio nukritę gyvenime, tik funkcionuoja, kaip kirmėliukai, kurie per vieną galą suvartoja maistą, o per kitą pašalina jo atliekas. Šiuo požiūriu geriau jau šeimų maršininkas, jis bent jau turi apie kažką nuomonę, kažko bijo (gėjų, skiepų, Vakarų, Geitso), taigi, vis tiek yra neabejingas ir turi šiokios tokios gyvybinės smegenų energijos.

Visos pastangos ką nors išrauti sovietinio susiduria su nežmonišku pasipriešinimu ir reikalauja didžiulio energijos ir laiko kiekio. Pačiai nepriklausomybei to laiko ir pastangų nebuvo gaila, kaip ir okupacinės kariuomenės išvedimui 1993 metais, stojimui į NATO ir ES arba euro įvedimui 2015 metais. Tai esminiai dalykai, bet jie yra apčiuopiami, techniniai, konkretūs.

Viskas, kas yra susiję su psichine liga, asmenybės sutrikimu, kuris yra įvardijamas kaip nostalgija sovietinei praeičiai, yra žymiai sunkiau perstatoma ir pagydoma, arba, tiksliau, neperstatoma ir nepataisoma visai, kaip nepataisomas yra močiutės ryžtas visus nervinti nenutylančiais raginimais dėtis daugiau mišrainės.

Viskas, kas yra susiję su psichine liga, asmenybės sutrikimu, kuris yra įvardijamas kaip nostalgija sovietinei praeičiai, yra žymiai sunkiau perstatoma ir pagydoma, arba, tiksliau, neperstatoma ir nepataisoma visai, kaip nepataisomas yra močiutės ryžtas visus nervinti nenutylančiais raginimais dėtis daugiau mišrainės. Jos nepagydysi, ji užtils tik per gedulingus, ir tai jeigu gedulingi bus jos garbei.

Kas dėjosi su skulptūromis ant Žaliojo tilto, kiek buvo laiko ir energijos iššvaistyta (taigi ir mano laiko ir energijos). Velniai nematė, tegu geriau būtų stovėję tie žagintojai ir okupantai, ir tegu juos fotografuotų visi užsieniečiai, ir tegu pasaulis toliau galvotų, kad tai yra mūsų sąvasties dalis, nes tai ir yra, rupūs miltai, mūsų sąvasties dalis daugumoje tų sovietikų galvų. Tegul tos visos raganos paveldosaugininkės, tyškančios formalinu iš savo kalbėjimo angų, būna laimingos, išsaugojusios savo gaivios jaunystės simboliką.

Ir Šeškinės stadiono nelieskime, tegu tie griuvėsiai būna amžinai, kol užžels miškais ir kol po kelių šimtų metų tegu medžiojantis kunigaikštis Remigijus susapnuos geležinį vilką, o žynys Bezdeika jam išpranašaus, kad šioje vietoje reikės pastatyti naują paminklą Vladimirui Leninui, nes tai irgi mūsų istorija.

Tegu būtų palikę tą sugriuvusį ir baisų policijos pastatą, kurį paskelbė būdingu, charakteringu ir vertingu, tegu paskelbia paveldu visą trupantį, klišą, smirdintį ir apsilupusį Šeškinės centrą, nes jis irgi kažką kažkam atspindi, tegu miesto gatvių nepalieka nė vienas surūdijęs troleibusas, nes gi vaizdelis kaip Kuboje, kur ligi šiol važinėja 1950 metų drandalietai, ir jeigu mes negalime mokytis iš Elono Musko, Richardo Bransono ir kitų inovatorių arba kosmoso užkariautojų, tai mokykimės iš atsilikusios vagių, elgetų ir komunistų valstybės Karibų jūroje. O kodėl gi ne? Ir Šeškinės stadiono nelieskime, tegu tie griuvėsiai būna amžinai, kol užžels miškais ir kol po kelių šimtų metų tegu medžiojantis kunigaikštis Remigijus susapnuos geležinį vilką, o žynys Bezdeika jam išpranašaus, kad šioje vietoje reikės pastatyti naują paminklą Vladimirui Leninui, nes tai irgi mūsų istorija.

Mes juk nuolatos nesustodami žiūrime atgal. Tegu stovi Josifo Stalino laikais suprojektuotas standartinis sovietinis Vilniaus oro uostas su darbininkais ir raudonarmiečiais aviatoriais ir penkiakampėm žvaigždėm ir lauro vainikais dekore, šlovė mūsų carinei Vilniaus geležinkelio stočiai, į kurią net pats Vladimiras Leninas buvo atvažiavęs, beje, jeigu ką, priešais tą stotį vienu metu buvo ir Stalino stovyla, tai grąžinam ir tą ūsuotąjį su pypke, mes Lietuvoje sutalpinsime visą šlamštą. Ir išdavikės bei okupantų mazgotės Salomėjos Nėries gimnazija tegul ir toliau taip vadinasi, maža to, ko čia stabdyti, pavadinam dar kiekviename mieste mokyklą Marytės Melnikaitės, Michailo Suslovo, Pavliko Morozovo, Petro Griškevičiaus, Juozo Maniušio ir kitų didvyrių vardais.

Ir jau šiam kontekste tai tikrai ne metas Petrą Cvirką nukėlinėti, juolab kai tikrai žinome, kad ne už literatūrą jį ten pastatė. Tegu stovi balandžių džiaugsmui ir tedžiugina praeinančius sovietinius rūgenas. Juo labiau ir unikalus nudrengtas, dešimtmečiais neremontuotas, apleistas skverelis, kuriame tarybų Lietuvos architektai ir menotyrininkai, mokęsi iš Maskvos metro stočių šedevrų, Aleksejaus Ščiusevo ir Dmitrijaus Čečiulino stalinininio ampyro bokštų ir Lenino mauzoliejaus estetikos, įžvelgė saugotiną miesto kampelį, kuris duoda didelę vertę mūsų urbanistiniam paveikslui. Taip taip, išsaugokime, kaip ir Šnipiškių sąvartynus ir purvo brydes, Žvėryno lūšnas ir primyžtas pakrūmes po A. M. Brazausko vardo tiltu į griūvančius Žirmūnus.

Nostalgijos doleris – riebiausias doleris, geriau net už betoninių trinkelių ir neveikiančių fontanų įsisavinimą.

Ar nematote, kad neverta mūsų laiko su viskuo šituo kovoti? Mes gyvenkime, kaip mums patinka, atsitverkime savo teritorijose, važinėkime į savo italijas ir amerikas, o tegu tos Vilniaus ir likusios Lietuvos viešosios erdvės būna tokios, kaip svajoja kiekviena buvusi socialistinio darbo spartuolė ir komjaunimo sekretorė iš šviesaus pokario industrializacijos laikų. Juo labiau, kad aš jums sakau kaip profesionalas: niekas taip negeneruoja pajamų, kaip nostalgija. Nostalgijos doleris – riebiausias doleris, geriau net už betoninių trinkelių ir neveikiančių fontanų įsisavinimą.

Spėkite, ką neseniai sužinojau su didele nuostaba? Kas labiausiai skaitoma iš mano tekstų DELFI+ platformoje (jei dar neprenumeruojate, tai bus pats laikas)? Ogi mano rašiniai iš ciklo „Iššifruoti Rusiją“, kur rašydavau apie seną sovietinį kinematografą, visokius Šūrikus ir rusiškus Šerlokus Holmsus ir „daktarus Vatsonus“ (būtent kaip tarybinė anglų filologija vadino daktarą Uotsoną). Neatsitiktinai. Tai – dėsningumas. Kaip ir mano perkamiausios knygos (tai – ne reklama, nes visi tiražai išparduoti ir jas galima nebent padėvėtas ir suskaitytas nusipirkti); pirmoji ir antroji Evangelijos apie sovietinę Lietuvą su visom Mainelytėm, Čeburaškom, Banioniais ir krokodilu Gena. Visa ta jūsų ateitis yra fantazijos, o praeitis – gyvas rublis į kasą.

Todėl palikit Cvirką, kur jis stovi pastatytas, bent jau kad man būtų iš ko uždirbinėti.