Nepaisant to, kompozitorius nepalūžo, kūrė muziką toliau. „Rigoletas“, „Traviata“, „Otelas“, „Aida“, „Don Karlosas“ – tik dalis garsaus kompozitoriaus kūrinių. Likimo ironija yra ta, kad po kompozitoriaus mirties Milano konservatorijai suteiktas būtent Giuseppe Verdi vardas.
Sporto srityje viskas santykinai paprasčiau. Nuskambėjus teisėjo finaliniam švilpukui, kas surinko daugiau taškų, tas ir laimėjo. Gyvenime dažnai būna situacijų, kai nėra aišku, ar „rungtynės“ pasibaigė ir kas laimėjo. Kai kada net būna situacijų, kurios žiūrint tą dieną atrodo vienaip, o po metų vertinimas keičiasi vos ne šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.
Praeitais metais tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas „Twitter“ paskyroje populiarino JAV biotechnologijų firmos „Regeneron“ sukurtą preparatą COVID-19 gydyti. Užsikrėtęs koronavirusu D. Trumpas buvo sėkmingai gydomas sintetinių antikūnų vaistu.
Prezidentas teigė, kad preparatas apsaugo nuo kovido, bet detalesni ir vėlesni tyrimai suabejojo šiais teiginiais. Tai nesustabdė D. Trumpo nuo viešo aiškinimo, kad jis pats naudoja preparatą ir siūlo kitiems.
Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasipylė kaltinimai D. Trumpui, kad šis klaidina visuomenę ir platina melagienas. Praėjus metams galime pasakyti, kad D. Trumpas nemelavo.
Praėjusių metų lapkritį JAV maisto ir vaistų administracija aprobavo preparatą. Šių metų vasarį tą padarė Europos Sąjunga, o rugpjūtį tai padarė Jungtinė Karalystė.
Praėjusią savaitę ilgus metus JAV remtos afganistaniečių vyriausybės žlugimas prieš talibų antpuolį pateikiamas kaip neabejotinas Vašingtono pralaimėjimas. Viskas, kas buvo sunkiai kurta dvidešimt metų, kaip kortų namelis sugriuvo per kelias dienas. JAV nusiplovė rankas. Likimo ir talibų valiai paliko provakarietiškai nusiteikusius afganus. Kaip dabar galima tikėti Vašingtonu?
Maždaug tokie vyraujantys vertinimai pateikiami dabar. Bet tai dabar.
Po metų ar kelerių amerikiečių pasitraukimas gali būti piešiamas visai kitomis spalvomis. Kiekviena diena Afganistane amerikiečiams kainuodavo 300 milijonų dolerių ir taip – 20 metų.
Į šalį JAV įžengė 2001-ųjų spalį po teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ įvykdytų rugsėjo 11-osios išpuolių. Šalį valdęs Talibanas suteikė prieglobstį „Al Qaeda“ lyderiui Osamai bin Ladenui ir atsisakė jį perduoti JAV.
JAV įsiveržė, nuvertė talibus. Galiausiai 2011 metų gegužę Pakistane susekė Osamą bin Ladeną ir jį nukovė.
JAV Gynybos departamento duomenimis, nuo 2001 iki 2019 metų visos karinės išlaidos Afganistane siekė 778 mlrd. dolerių. JAV Valstybės departamentas kartu su JAV Tarptautinės plėtros agentūra ir kitomis vyriausybinėmis agentūromis papildomai išleido 44 mlrd. dolerių įvairiems infrastruktūros projektams Afganistane.
Remiantis vien oficialiais duomenimis, nuo 2001 iki 2019 metų bendros išlaidos sudarė 822 mlrd. JAV dolerių. Kita vertus, pripažįstama, kad sunku įvertinti bendrąsias išlaidas, nes apskaitos metodai įvairiose JAV vyriausybės įstaigose skiriasi, laikui bėgant keičiasi, todėl gaunami skirtingi bendri įvertinimai.
Panašu, kad JAV pasitraukimas gali būti įvertintas ne kaip ankstyvas, bet kaip kokius dešimt metų pavėluotas. Išėjusi iš Afganistano JAV galės susikoncentruoti į jai svarbiausius klausimus. Talibų raminimas taps Rusijos ir Kinijos galvos skausmu.
Istorijoje yra buvę, kai tas pats atvejis vieną dieną vertinamas kaip absoliutus laimėjimas, o po kelių dešimtmečių suprantama, kad tai buvo saldūs, bet nuodingi ir priklausomybę sukeliantys vaisiai.
1972 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, JAV nutarė vadovautis taisykle: mano priešo priešas yra mano sąjungininkas. Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje valdžią užėmė Mao Dzedongo vadovaujami komunistai. Prokapitalistinė Chiang Kai Sheko vyriausybė turėjo pasitraukti į Taivano salą.
25 metus JAV su komunistine žemynine Kinija nepalaikė jokių kontaktų. Oficialiu Kinijos atstovu tarptautinėje bendruomenėje buvo pripažįstama valdžia, reziduojanti Taivano sostinėje Taipėjuje.
Sugedę Pekino ir Maskvos santykiai paskatino Vašingtoną pakeisti savo požiūrį į komunistinę Kiniją. 1972 metais tuometis JAV prezidentas Richardas Nixonas daugeliui netikėtai atvyko oficialaus vizito į Pekiną.
Rezultatas – JAV užmezgė diplomatinius ryšius su komunistine Kinija. Pekinas pakeitė Taivaną Jungtinėse Tautose. Be to, buvo sudarytos sąlygos JAV verslui įžengti į milžinišką Kinijos rinką.
Ilgą laiką JAV ir komunistinės Kinijos santykių atkūrimas atrodė kaip neabejotinas Vašingtono laimėjimas. Kinija nuo planinės ekonomikos perėjo į rinkos. JAV verslas gerai uždirbo. Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, įsigalint laisvai prekybai, imta kalbėti apie globalėjantį pasaulį. Tikėtasi, kad ilgainiui su ekonomine transformacija Kinijoje įvyks ir demokratinių pokyčių.
Išėjo truputį kitaip. Kinija iš skurdžios šalies tapo turtinga. Remiantis ekonomikos augimo prognozėmis manoma, kad Kinijos ekonomikos dydis 2028 metais aplenks JAV.
Kinija perėmė vakarietiškas technologijas ir darbo organizavimo metodus, bet demokratiška netapo. Priešingai, jau nuo kokių 2015 metų JAV ir Kinijos santykiai prastėja. Praktiškai įžengta į naujojo Šaltojo karo fazę.
Vadinasi, tai, kas įvyko 1972 metais, buvo ne ilgalaikis diplomatinis JAV laimėjimas, o graži įžanga į savęs susinaikinimą ir būsimą konfliktą.
Pastaruoju metu Lietuvoje pasigirsta politiniai balsai, siūlantys skubiai gerinti santykius su kaimynine Baltarusija ir vos ne atsiprašyti jos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Mintis paprasta – Baltarusijos pradėtas hibridinis karas ir ekonominių santykių nutraukimas yra nenaudingas Lietuvai. Tad būtina kuo greičiau tuos santykius atkurti ir gerinti. Atsiprašysi diktatoriaus, ir saulė švies Lietuvoje skaisčiau bei kaitriau.
Realiai santykių su Baltarusija „perkrovimo“ nauda – tas pats, kas nabašnikui klizmą statyti. Numirėlio neprikelsi. Anot Lietuvos banko, esant blogiausiam scenarijumi, jei eksporto į Baltarusiją nebeliktų apskritai, Lietuvos BVP iki 2023 metų pabaigos iš viso netektų apie 0,9 proc. punkto. O tai nėra didelis poveikis šalies ekonomikai.
Po praėjusių metų vasarą įvykusių suklastotų prezidento rinkimų į Baltarusijos miestų gatves išėjo šimtatūkstantinės protestuotojų minios. Tikėtasi, kad A. Lukašenkos valdžios dienos – suskaičiuotos.
Deja, valdžios dienų skaičius pasirodė esąs didesnis, nei norėtųsi ar daugumos buvo tikėtasi. A. Lukašenka vis dar valdžioje, tačiau neaišku, kiek jo valdžia tvari.
Įvestos ES, JAV ir kitų šalių sankcijos prieš A. Lukašenkos režimą jam smogia ypač skaudžiai. Be to, baltarusiškų kalio trąšų nukreipimas nuo Klaipėdos į Murmanską taip pat skaudžiai smogs.
Praėjusiais metais iš kalio trąšų pardavimo per Klaipėdos uostą Minskas uždirbo 2 mlrd. JAV dolerių. Murmansko kryptis ilgesnė. Rusijos uostas neturi pakankamų krovos pajėgumų.
Be to, norint turėti nepertraukiamą kalio trąšų eksporto srautą per Murmanską, reikia daugiau traukinių vagonų. Baltarusiškų trąšų gabenimo ciklo per Klaipėdą trukmė – 5 dienos. Per Murmanską – 14 dienų. Vadinasi, „Belaruskalij“ turi pirkti daugiau traukinių vagonų, o pinigų tam nėra.
Vis dažniau pasigirsta prognozių, kad A. Lukašenka, netekęs pajamų, praras ir jėgos struktūrų palaikymą. O tai lems valdžios praradimą. Drąsiausi spėjimai, kad A. Lukašenka valdžią praras dar iki 2021 metų pabaigos. Kiti A. Lukašenkos baltarusišką galiojimo terminą pratęsia iki pusantrų metų.
Psichologo Gerdo Gigerenzerio teigimu, dauguma žmonių žino, kaip dorotis su rizika, bet su nežinomybe, netikrumu – ne. Rizika nurodo situaciją, kai žinome visus variantus, kurie gali nutikti ateityje, taip pat visas pasekmes ir tikimybes. Kazino ruletė yra geras pavyzdys.
Žmonės žino, kad kamuoliukas gali iškristi tik nuo nulio iki trisdešimt šešių. Jie taip pat gali apskaičiuoti tikimybes ir pasekmes. Gyvenime žmonės dažniausiai būna ne rizikos pasirinkimo situacijose, bet netikrumo padėtyje, kuomet dalis informacijos nežinoma.
Netikrumas neapskaičiuojamas. Negalime matematiškai numatyti įvairių tikimybių. Kompleksiškose, sudėtingose situacijose gali būti milžiniškas kiekis informacijos, ir tai ji bus ne visa. Nors yra tam tikrų dėsningumų, bet jie nepasikartojantys, tad nepatikimi.
Negali būti tikras, kad matai viską, kas yra svarbiausia, todėl negali tiksliai ir teisingai numatyti, kokį atsaką sukels tavo priimami sprendimai ir veiksmai.
Šiandien su šimtaprocentine tikimybe pasakyti, ar A. Lukašenka iš balos vėl išlips sausas, ar jau priėjo liepto galą, niekas negali.
Prieš metus tuometis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis Lietuvos Respublikos vardu į šalį pakvietė Baltarusijos prezidento rinkimus realiai laimėjusią Svetlaną Cichanouskają. Lietuvos valdžia suteikė oficialų statusą baltarusių atstovybei. Tai labai erzina A. Lukašenkos režimą.
Šiandien daliai visuomenės gali atrodyti, kad Lietuvos valdžios veiksmai per daug drąsūs ir nepamatuoti. Po dvejų ar penkerių metų vertinimas gali kardinaliai pasikeisti. Baltarusija gali tapti demokratine šalimi. Kaip ir G. Verdi atveju su konservatorija Milane, taip ir Vilniuje ateityje galbūt atidarysime, tarkim, Saulius Skvernelio ir Svetlanos Cichanouskajos vardo Baltarusijos kultūros namus.