Kvailybės siautėjimas realybėje visai neatrodo žavingai: reikėjo savo akimis matyti tuos rugpjūčio dešimtąją susirinkusius prie Seimo riaušininkus... Ne prastesni vaizdeliai nei iš Kapitolijaus šturmo. Sunku būtų sugalvot ką nors kvailesnio, nei lyginti šią minią su Sąjūdžio mitingais. Ne tik todėl, kad po šimtatūkstantinių mitingų tada nelikdavo nė šiukšlelės, o savanoriai tvarkdariai rūpindavosi ir galimų provokacijų prevencija, ir kad nesusidarytų spūstys. Tai buvo visiškai kiti ir kitokie veidai. Šitie rugpjūčio dešimtosios protestuotojai prie Seimo kaip du vandens lašai panašūs į kitą minią iš anų laikų. Tik kad anie mojavo raudonomis vėliavomis ir dainavo „Katiušą“, o šitie tamposi po aikštę trispalves ir vyčius... Dėl to tikrai skaudu ir gėda.
Jaunimui, užaugusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje, gal nėra tekę matyti filmuotų kadrų iš Jedinstvos (taip anuomet save vadino atvirai veikianti penktoji kolona) mitingų. Man teko ir anuos, ir šituos matyti iš arti. Anuos labai iš arti mačiau devyniasdešimt pirmųjų sausio aštuntąją. Buvau būryje žmonių, spontaniškai susibėgusių ginti savo parlamento ir palengva ėmusių stumti jedinstvenikus iš vidinio Seimo kiemo, kuris tuomet nebuvo nė tvora aptvertas. Drąsūs tie jedinstvos ereliai buvo, kol savanoriai, saugoję Seimą, neišmaudė jų čiurkšle iš gaisrinės žarnos.... Netikėtumas suveikė, jie ėmė trauktis, ir netrukus buvo išstumti ir išsiskirstė, kieme likome tik mes, stebuklingai tąkart apsigynę be aukų.
Vėliau sužinojom, kad tarp parlamentą tądien šturmavusiųjų buvo ir ginkluotų kriminalistams būdingais įrankiais... Po to incidento jau Seimą apjuosė barikados ir daugybė žmonių iš visos Lietuvos rinkosi budėti. Beginkliai prieš tankus... bet jų veiduose švietė viltis. Tokie gražūs jie buvo laužų šviesoje, pusbalsiu besidalinantys naujienomis ... Ir jie apgynė mūsų laisvę, kuria naudojamės jau tris dešimtmečius.
Rugpjūčio riaušininkai, visą dieną siautėję ir triukšmavę prie Seimo, nė iš tolo į parlamento ir demokratijos gynėjus nepanašūs, su savo pykčio perkreiptais veidais ir absurdiškais šūkavimais. Jokių idėjų – tik nuverst valdžią, ir taškas. Na, gerai, nuversit – ir kas toliau? Kieme nauja pandemijos banga, ligoninės tuoj bus perpildytos, prie sienos – šimtai migrantų, nauji mokslo metai ant slenksčio. Kas su visomis problemomis tvarkysis? Gal Kepenis ir Puidokas? Gal Celofanas ir Gibonas? O gal Gražulis ir Puteikis? Bėda tik, kad, atrodo, net su savo videofailais per spaudos konferenciją nesusitvarko...
Socialinį protestuotojų pjūvį gerai atspindi bedarbių ir ne kartą teistų asmenų proporcija tarp sulaikytųjų. Žmonės, kurie dirba nuo ryto iki vakaro ir moka mokesčius, turėtų teisę piktintis, kad iš tų mokesčių mokamos pašalpos ir tokiems veltėdžiams. Tik dirbantys žmonės neturi laiko ištisas dienas mitinguoti... Teiginys, kad mitingas iš pradžių tebuvęs tik taikus protestas, šiandien, kai jau žinome daug detalių apie jo organizatorius ir iniciatorius, skamba kaip pretendentas į mėnesio nesąmonių dešimtuką... Kad kvailybė neturi ribų, rodo ir sąmokslo teorijų gausa, ir išradingumas, mėginant įrodyti, kad viskas buvo atvirkščiai... Ir kurstantys bei grasinantys tekstai, kuriais „užspamintas“ kone kiekvieno Seimo nario elektroninis paštas...
Tikiu, kad tądien minioje buvo ir naivaus jaunimo, atėjusio šiaip pažioplinėti, gal ir nuoširdžiai susirūpinusių ar įsibaiminusių žmonių. Tikiu, kad pamatę tikruosius protestų organizatorių tikslus ateityje pagalvos, ar verta su tokia prasta kompanija susidėti...
Tikiu taip pat, kad rugsėjo maršams ir protestams, kuriais grasinama socialiniuose tinkluose, būsim rimtai pasiruošę. Kad beginkliai pareigūnai be jokių apsaugų nebebus išstatyti prieš agresyvią minią. Taip pat tikiu, kad specialiosios tarnybos padarys būtinus prevencinius darbus, identifikuodamos ir izoliuodamos profesionalius riaušių organizatorius ir kurstytojus, kuriems kol kas dar pavyko išvengti atsakomybės.
Tikiu, kad lojaliems šalies piliečiams nebeprireiks kaip prieš trisdešimtį metų savo kūnais užstoti parlamento ir pačios demokratijos, kad jie galės toliau ramiai dirbti, rūpintis savo šeimomis, saugiai leisti vaikus į mokyklas ir gauti visas jiems priklausančias kokybiškas viešąsias paslaugas, kaip bet kurioje demokratinėje valstybėje. Tam ir dirbame.
Taip, kalbėtis reikia ir su bedarbiais, ir su teistais, ir su nedidelių protinių gebėjimų piliečiais, ir su bijančiais skiepytis, ir su tais, kurie nė kiek nebijo parnešti mirtiną ligą savo namiškiams ir bendradarbiams... Tokių yra visose tautose, mes jokia išimtis. Mūsų skirtumas nuo, pavyzdžiui, prancūzų gal tik tas, kad prieš Prancūziją kol kas nerengiamos hibridinės atakos ir tais likimo nuskriaustais žmonėmis manipuliuoja tik vietinės reikšmės vadukai, bet ne priešiškų valstybių specialiosios tarnybos... Šiaip ar taip, su įsisiautėjusiais smurtininkais civilizuotame pasaulyje yra viena kalba – teisinė. Ir belieka tikėtis, kad mūsų teisėsaugos struktūros atliks savo darbą kaip dera.
Gyvenam demokratinėje valstybėje, kurioje už kvailumą nebaudžiama. Bent jau tol, kol tas kvailumas nekelia grėsmės kitų piliečių sveikatai ir gyvybei. Ar atsisakymas skiepytis nekelia tokios grėsmės? Gerai būtų, kad Kepenio ir Gražulio gerbėjai tokį klausimą bent jau išgirstų. Neturiu iliuzijų, kad mėgintų į jį atsakyti... Tai, kad nesiskiepijusių neįleis į tas vietas, kur jie keltų pavojų sau ir kitiems žmonėms, nėra jokia bausmė ar diskriminacija. Tai – jų pačių laisvas pasirinkimas. Apie diskriminaciją galėtume kalbėti tik tuo atveju, jeigu vakcina dar nebūtų prieinama visiems Lietuvos piliečiams.
Dabar pasiskiepyti ir gauti galimybių pasą gali kiekvienas. Net neišlipdamas iš automobilio; net ir nesinaudojantis išmaniais įrenginiais. Galimybių pasai atkeliaus pasobusais ir pas tuos, kuriems sunkiau pasiekti registrų centro padalinius. Jeigu žmogus atsisako visuotinai prieinama apsauga pasinaudoti – tai jo pasirinkimas, turintis prognozuojamas pasekmes. Tos pasekmės – jokia prievarta. Tiesiog tokia realybė. Jeigu žmogus bijo skiepytis, jis gali rinktis kontaktų ribojimą ir kitas apsaugos priemones. Žinoma, visada atsiranda veikėjų, apskritai linkusių ginčytis su faktais, nepripažinti žemės traukos dėsnių ar objektyviai egzistuojančių pavojingų infekcijų. Tiems nieko neišaiškins nei dešimt Nobelio premijos laureatų… Bet faktas – privalomo skiepijimo idėja Lietuvoje išvis nebuvo svarstoma. Taigi, vartoti žodį „prievarta“ nėra jokio pagrindo. Gali būti, kad šios žinutės protestuojantieji ir besipiktinantieji išvis neišgirdo. Nieko keista – ar gali ką išgirsti pats rėkiantis visa gerkle?
Klausimas, ar tikrai taip jau daug yra Lietuvos piliečių, kurie nesupranta realios situacijos? Paskaičiuokim. Liūdnai pagarsėjusiame mitinge dalyvavo nepilni penki tūkstančiai. Tą pačią dieną pasiskiepijo berods penkiolika tūkstančių. Per savaitę, kai vyko protestai, oficialiais duomenimis pasiskiepijo netoli šimto tūkstančių. Taigi, kol vieni triukšmavo dėl laisvės nesiskiepyti, kiti blaiviai įvertino aplinkybes ir rizikas, ir davė petį už laisvę. Kai kurie gal ir pabambėdami, bet vis dėlto suprasdami, kad tokia išeitis geresnė.
Galimybė rinktis ir yra pagrindinė laisvės sąlyga. Tokią galimybę šiandien turim, skirtingai nuo pirmosios pandemijos bangos, kai teko tiesiog užsidaryti namuose ir spengiančioje nežinioje...
Šiandien jau daugelis žmonių supranta, kad pasirinkimas tarp ribojimų nesiskiepijantiems ir griežto visuotinio karantino rudenį – tai ne tik ir ne tiek Vyriausybės ar Seimo pasirinkimas. Tai – kiekvieno piliečio asmeniškas pasirinkimas. Ir būtent nuo jo priklauso, ar dar vieno visuotinio karantino pavyks išvengti. Nežinau, ar atlaikytume psichologiškai ir ekonomiškai. Daugelis puikiai supranta, kad atsakas dabar yra ne Vyriausybės ar Seimo, o pačių žmonių rankose. Vyriausybė padarė savo darbą, garantuodama galimybę pasiskiepyti ir gauti galimybių pasą kiekvienam norinčiam. Dabar tegali laukti piliečių sąmoningumo, pasitikėjimo ir palaikymo.
Tenka dažnai girdėti priekaištų Vyriausybei dėl silpnos komunikacijos ir nevykusios vakcinavimo kampanijos. Šiek tiek tiesos tame yra. Informacija apie skiepus įsibėgėjo ne iš karto, o informacijos vakuumą kaip mat užpildė sąmokslo teorijos. Gal, jeigu prezidentas būtų dar birželį nuoširdžiau įsitraukęs į vakcinacijos populiarinimą, intensyviu grafiku aplankęs Lietuvos miestus ir miestelius, pasinaudojęs savo autoritetu propagandos ypač pažeidžiamose grupėse, gyvai pakalbinęs žmones skiepytis, būtume tikrai laimėję laiko imuniteto susiformavimui, nelaukiant naujos augančių užsikrėtimų bangos? Gal tas kalbėjimas būtų davęs norimą rezultatą per Mindaugines jau turėti 70 procentų paskiepytųjų? Gal ir įtampa visuomenėje būtų mažesnė, jei pats prezidentas būtų išvengęs komunikacinių klaidų? Prezidentas šiandien dar gali paraginti maršistus susilaikyti nuo nesankcionuotų akcijų. Tam jį įpareigoja duota priesaika ir laikas priimti sprendimą tirpsta. Kalbėti, kad Vyriausybė perlenkė lazdą prastėjančios epidemiologinės situacijos akivaizdoje – tikrai ne pats geriausias pasirinkimas.
Nereikėtų ignoruoti realybės, kad yra tam tikra dalis visuomenės, kuriai mandagus kalbėjimas – silpnumo ženklas. Užtat stipresnė Vyriausybės žinutė, atrodo, buvo į dešimtuką. Faktiškai Vyriausybė tik įvardijo realybę tokią, kokia yra: jei nesiskiepysime, bus blogai visiems. Jeigu skiepysimės, šiek tiek blogiau bus tik tiems, kurie skiepytis vengia. Ir ta žinutė pasiekė tikslą – skiepijimosi tempai šiandien jau teikia vilčių, kad rudenį ligoninių neužtvindys pacientai, kad mokiniai galės lankyti mokyklas, o visas paslaugų sektorius nebus vėl uždarytas.
Netiesa, kad būtent griežta Vyriausybės žinutė išprovokavo protestus, pasibaigusius riaušėmis. Riaušėms buvo iš anksto rengiamasi su konkrečiu siekiu destabilizuoti padėtį šalyje, kelti sumaištį ir trukdyti visuomenei susitelkti hibridinių atakų akivaizdoje. Antivakserių aktyvumas riaušių organizatoriams tebuvo parankus kaip triukšmo uždanga, kuria be skrupulų ir pasinaudota.
Beje, tądien Seimas nesvarstė nei galimybių paso, nei ribojimų nepasiskiepijusiems. Seimas neeilinėje sesijoje svarstė sienos su Baltarusija statybos pagreitinimą ir efektyvesnį nelegalios migracijos užkardymą. Ir nieko keista, kad mitinge aktyviai reiškėsi nusikalstamo pasaulio atstovai. Net ir dabartinė sustiprinta sienos kontrolė, stabdanti nelegalią migraciją, neša juntamus nuostolius ir kontrabandos tinklams... Jeigu siena atsiras ne per dvejus metus, o per vienerius, susirūpinti tikrai yra dėl ko... Klausimas, ar kai kurių opozicijos atstovų kalbos, kad nereikalingas, girdi, joks sienos statybą pagreitinsiantis įstatymas, kartais nesusiję su tuo kontrabandininkų susirūpinimu?
Šiaip ar taip, nusikalstamo pasaulio atstovai bent jau turėjo racionalų motyvą reikšti nepasitenkinimą. Kad jie tikrai nepraleis progų pasinaudoti kai kurių žmonių žioplumu, galime neabejoti. O hibridinių atakų organizatoriai už Lietuvos ribų nepraleido progos pasinaudoti nusikaltėliais.
Kaip tokioje kompanijoje galėjo atsidurti filosofai, sveiku protu nepaaiškinama. Atrodo, nuo kvailumo nesaugo net palyginti padorus universitetinis išsilavinimas... Kalbu ne tik apie Nidą Vasiliausikaitę, kurios man nuoširdžiai gaila, nes teko skaityti jos įdomių ir netgi įkvepiančių minčių. Atvirai sakau – nesuprantu, kaip advokatas Vėgėlė, būdamas teisininku, įsigudrina su elementaria logika prasilenkti... O pastarieji profesoraius Jokubaičio vieši pasisakymai... Tiek to, necituosiu, bet tokiame kontekste nublanksta ir Gražulio, ir Puidoko, net Uspaskicho nusišnekėjimai. Matyt, pažeidžiamumas priklauso ne nuo išsilavinimo, o nuo to, ar žmogaus laisva valia nesužalota. Maža ko: vaikystės traumų, kompromisų su sąžine ar teisuoliškumo komplekso...
Kaip atsitiko, kad neapykantos kalba prabilo kai kurie krikščionys? Kas nutiko tiems žmonėmis? Kas privertė atsidurti vienoje valtyje su riaušininkais, kurie svaidosi grasinimais susidoroti ir kėsinasi į konstitucinę santvarką?
Aš klausiu to kaip krikščionė, kuriai ne vis tiek, kas artimiausiu metu su mano Bažnyčia nutiks. Man ne vis tiek, kai Bažnyčia taip beatodairiškai kompromituojama. Mane tikrai neramina, kad prie šeimų maršo andai prisijungė nemaža nuoširdžių tikinčiųjų. Aišku, tada jie negalėjo žinoti, kokie tikrieji iniciatorių tikslai. Dabar jau sunku būtų teisintis nežinojimu.
Tikiu, kad po antradienio įvykių joks padorus krikščionis nebenorės žygiuoti koja kojon su triukšmadariais ir smurtininkais. Pagarba pilietiškiems kunigams ir kardinolui Audriui Juozui Bačkiui už išmintingą žodį. Jo klausimas, ar tebesame krikščionys, aktualus kaip niekada. Kalbėdami „Tėve mūsų“ , baigiame maldą žodžiais: „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Ne šiaip sau. Pati pikčiausia pagunda tikinčiajam yra fanatizmas, nes jis pažeidžia žmogaus gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, per jį žmogaus sielą užtvindo piktumas, nesupratimas, neapykanta, smurtas – visa, kas prasilenkia su Gerąja naujiena, kurią nešti kiekvienas krikščionis pašauktas. Krikščionio fanatizmas niekuo ne geresnis už talibo... Kaip apsisaugoti?
Atsakymo galime ir privalome ieškoti Evangelijoje. „Saugokitės netikrų pranašų – sako Kristus ir pataria – juos atpažinsite iš jų vaisių“. Neapykanta, raginimas susidoroti, patyčios iš holokausto, akmenys į policininkus... Dar maža tų „vaisių“? Man regis, rūpestingam krikščioniui to jau turėtų pakakti, kad laikytųsi atokiau nuo tokių „pranašų“... Tai ką daryti, klausite? Atsakymas toje pačioje Evangelijoje: „Palaiminti taikdariai – jie bus vadinami Dievo vaikais“... Nereikia bijoti, kad taikdariams realiai kliūna iš abiejų susipriešinusių pusių. Bet ieškoti susikalbėjimo ir skleisti ramybę yra labai prasminga.
Sunku nesutikti su socialdemokratų lyderiais dėl mūsų, šiandieninės Seimo daugumos, komunikacijos spragų ir nepripažinti jų svarbaus privalumo – įgūdžių kalbėtis su žmonėmis regionuose. Šiandien socialdemokratai turi unikalią progą prisidėti prie visuomenės ramybės ir atgauti žmonių palankumą. Pagarba tiems iš jų, kurie veikia kaip konstruktyvi opozicija, skirtingai nuo karbauskininkų, pasukusių fanatizmo kurstymo kryptimi. Nieko keista, kad vienas po kito šviesesni valstiečių frakcijos nariai ima svarstyti, ar su fanatikais ir kurstytojais jiems pakeliui... Kita dalis Karbauskio ištikimųjų tarška kaip prisukti savo mintinai išmoktas kalbeles, beveik nesiskiriančias nuo to srauto, kuris plūsta iš Kremliaus ruporų. Kažin, ar visi bent jau suvokia, kad tokie žaidimai realiai pavojingi? Koktu klausytis, kai Karbauskis ar Gražulis kalba apie vertybes, kuriomis nė nemano patys vadovautis savo gyvenime. Saugok Viešpatie nuo tokių „vertybių gynėjų“.
Konservatorių, liberalų ir laisvės partijos koalicijai teko daugiau išbandymų, nei galima buvo tikėtis: dviguba krizė, gandų lavina ir hibridinės atakos... Ir tai dar, ko gero, ne viskas. Bet laikomės. Neslepiam nuo rinkėjų, kad padėtis ne pati geriausia, ir nežadam to, ko padaryti neįmanoma.
Tiems, kurie vis dar jaučiasi didvyriais paburnodami prieš dabartinę valdžią savo socialiniuose burbuluose, siūlyčiau bent kelioms sekundėms įjungti vaizduotę ir atsisėsti į kurio nors ministro ar premjerės kėdę. Darbas, kuriame nenumatyta poilsio valandų, ką jau ten atostogų... Kasdien vis nauji iššūkiai ir vis aršiau skleidžiami prasimanymai, provokuojantys nuožmius priešiškumo pliūpsnius... Įsivaizduokite save tokios įtampos sąlygomis priimantį sudėtingus sprendimus, kur reikia įvertinti begalę detalių ir aplinkybių, ir pamėginkite nesuklupti ir nesuklysti...
O, vienok, Vyriausybei ir mūsų daugialypei daugumai, su visa nuomonių įvairove, didesnių klaidų iki šiol išvengti pavyko. Vakcinacijos tempai ir galimybių paso prieinamumas visiems jau užtikrina sklandų pandemijos valdymą naujos bangos akivaizdoje. Sutelktomis diplomatinėmis pastangomis pasiekta, kad Minske nebesileidžia lėktuvai su migrantais iš Irako. Ir per sieną su Baltarusija migrantai į Lietuvą beveik nebepatenka. Dvigubos krizės fone gal nematyti, bet nestoja nei sveikatos, nei švietimo, nei socialinės apsaugos reikalai. Apskritai tokios pajėgios ir susitelkusios Vyriausybės Lietuva dar nėra turėjusi per visus tris nepriklausomo egzistavimo dešimtmečius. Tai ne mano nuomonė. Tai faktas, kurį pripažįsta daugelis geros valios žmonių, turinčių pakankamai patirties ir išmanymo apie tokius dalykus.
Netiesioginis šio fakto pripažinimas – ir pastarųjų dienų Maskvos bei Minsko susierzinimas. Jų akimis, Lietuva tvarkosi per gerai, nuolat sumaišo diktatoriams kortas. Ir kalta dėl to, žinoma, Vyriausybė... Va, jeigu tik pavyktų ją kaip nors nuversti... Putinas ir Lukašenka vis dar sapnuoja Lietuvą ir visą ES, grimztančią į chaosą... Jei nepavyksta sukelti chaoso gatvėse, bando tai padaryti bent žmonių galvose.
Smurtaujančių mitinguotojų agresija prieš žurnalistus ir ypač suintensyvėjusios neapykantos žiniasklaidai papliūpos socialiniuose tinkluose – joks atsitiktinumas. Profesionali ir atsakinga žiniasklaida – rimta kliūtis hibridinių atakų organizatoriams. Todėl sakau – laikykitės ten... Laikykimės kartu. Kai jūs atliekat savo pareigą informuoti ir šviesti, politikams belieka dorai atsakyti į klausimus, kai klausiama, ir užsiimti tiesioginiais savo darbais. Taip bent jau įprasta brandžios demokratijos valstybėse, nors ir ten susiduriama su skaitmeninio amžiaus iššūkiais.
Krenta žiniasklaidos reitingai? Nenusiminkite. Tai tik reiškia, kad sakot teisybę, kuri ne visiems maloni... Ar dažnai mėgaujasi populiarumu tie, kurie sako teisybę? Išimčių, žinoma, pasitaiko...
Bet mes šiandien dirbame ne dėl reitingų, o tam, kad padarytume tai, ką padaryti būtina – ir vakar jau reikėjo. Kova dėl reitingų bet kokia kaina – tai jau Karbauskio žanras... Ar spėsim įgyvendinti būtinas švietimo ir sveikatos pertvarkas – ne retorinis klausimas, nes dvigubos krizės valdymas pasiglemžia daug energijos, o laikas tirpsta. Bet darom, ką galim. Priimdami įstatymus rūpinamės ne tik „saviškiais“, bet ir tais, kurie už mus nebalsavo ir nebalsuos niekada. Neabejotinai turėsime padaryti sprendimų, kurie nepatiks ir daliai tų, kurie už mus balsavo. Geri sprendimai dažniausiai nebūna paprasti, ir juos paaiškinti visuomenei reikia šiek tiek laiko ir tos pačios visuomenės dėmesio. Suprantame, kad patraukti dėmesį rimtu ir ramiu kalbėjimu, kai aplinkui tiek triukšmo, misija beveik neįmanoma...
Vis dėlto, jei kam nors rūpėtų kalbėtis, aiškintis, išsakyti abejones ar klausti – visada esam pasiruošę kalbėtis įvairiausiais formatais. Didelių susitikimų su rinkėjais laikai gal jau praėję, bet pokalbiai nedidelėse bendruomenėse su žmonėmis, kuriems nuoširdžiai rūpi šalies likimas, mums labai svarbūs. Ypač kai taip beatodairiškai sėjamos melagingos žinios, gandai, kurstantys baimes ir susipriešinimą. Tikiu, kad, nepaisant viso to triukšmo, daugumai žmonių Lietuvoje vis dėlto svarbu žinoti, kaip yra iš tikrųjų.
Dviguba krizė gali numušti reformų tempą, galime nespėti įgyvendinti to, ką planavome eidami į rinkimus. Bet jausimės neblogai padirbėję, jei kadencijos pabaigoje būsim pastatę reformas ant tvirtų bėgių, o ekonomikos augimas leis tiems, kurie ateis po mūsų, tęsti rimtą ir subalansuotą politiką, socialiai jautrią ir ūkiškai efektyvią. Jei susiklostys taip, kad po kitų rinkimų vėl būsime opozicijoje – ką gi... O kai šaliai vėl ateis sunkesni laikai, niekur nedingsim, prisiminkit mus...