Robertas Šarknickas. Nesileisime, nesikalbėsime

„Nesileisime, nesikalbėsime“, – iš pradžių gal ir buvo teisinga taip kalbėti, kol neišaugo realus pavojus Lietuvai ir jos gyventojams. Augantis sabotažas, nelegalų skaičius, kuris siekia virš keturių tūkstančių asmenų ir auga toliau sulig kiekviena para, nekelia ramybės mūsų valstybei. Negana to, dabar sieną pradėjo kirsti ginkluotieji Baltarusijos pasienio apsaugos pareigūnai. Tai jau yra naglumo ir provokacijos reiškiniai, skirti patikrinti Lietuvos jaunuolių ir pasienio pareigūnų ar net politikų nervus Lietuvos gyventojų sveikatos ar net gyvybių sąskaita. Tai ne tik kad neramu, o net labai neramu ar net pavojingai baisu. Turbūt niekas nenori skaityti naujų būsimų partizanų istorijų ar antraščių apie civilių gyventojų mirčių statistiką, nulemtą karo veiksmų.

Taigi, pateikiu kelių ministrų pasisakymus apie esamus paskutinius įvykius dėl Talibano ir Baltarusijos:

„Antra auka po humanitarinės bus sumažėjusi sąjungininkų vienybė. To negalime leisti. Kaip niekada svarbu išlaikyti transatlantinę vienybę“, – Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime antradienį sakė G. Landsbergis dėl Talibano įsibrovimo į Afganistano sostinę Kabulą.

„Tokios įžūlios provokacijos, kuomet 12 Baltarusijos pareigūnų šiandien peržengė Lietuvos Respublikos sieną, toleruoti negalime. Nedelsiant reagavome į šią provokaciją ir priėmėme sprendimą papildomai didinti sienos apsaugos pajėgumus“, – teigia vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, reaguodama į incidentą pasienyje su Baltarusija.

O dabar pati įdomiausia ir neįtikėtina dalis. Deja, bet pati Europos Sąjunga, ko gero, pavargo žiūrėti į Lietuvos jaunų ir nepatyrusių užsienio ir vidaus politikų, ministrų nuolat naudojamus tekstus: „Su diktatoriais nesikalbėsime“, „Nesileisime“ ir pan. (nors su Putinu kalbėjosi ir iki šiol kalbasi Vokietijos Federacijos kanclerė A. Merkel, Prancūzijos prezidentas E. Macron). Amerikos, Pietų Korėjos vadovai ne vieną dešimtmetį iki pat šiol kalbasi su Šiaurės Korėjos desperatišku vadovu todėl, kad pasaulyje vyrautų taika. Kaina jos sunki, brangi, bet tik toks kelias gali nepradėti pasaulinio karo, kad ir kaip būtų sunku perlipti savo ambicijas.

Dar vienas to pavyzdys – Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis antradienį pripažino, kad Europos Sąjunga turės vesti derybas su Talibanu, užgrobusiu valdžią Afganistane, kuris netgi yra pripažįstamas teroristiniu!

Gal laikas pradėti kalbėti, kad ir nemalonu, nes su jais kalba ir Vakarų pasaulio valstybių vadovai. Nesame dideli ir galingi, kad galėtume žaisti tokius žaidimus. Esame maža valstybėlė prie milžiniškos pėdos, kuri bet kuriuo metu gali užminti ir pamiršti, kad tokie buvome. Jie taip pat mato Europos Sąjungos pasyvumą padėti mūsų valstybei, pagalba teikiama tik pinigais. Tai yra paprasčiau negu aukoti savo valstybių žmonių gyvybes. NATO taip pat yra pajėgi gintis nuo galimų priešų, tačiau ne ginklas yra stipriausias, nes niekas nelaimi karo. Visos pusės pralieja kraują, tai rodo istorija. Geriausias ginklas – kalba ir diskusijos. Jo verta imtis, kad būtų išsaugotos žmonių gyvybės. Žmonės žūva visur, bet negali žūti tautos ir milijonai žmonių.

Daugiau nebetęsiu teksto, palieku šiai valdančiajai daugumai, šiems ministrams įvertinti tai, ką dabar pasakė Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas J. Borrelis, atkreipti dėmesį, kaip krizes sprendžia kiti Europos Sąjungos vadovai. J. Borrelio pasisakymas yra puikus pavyzdys, kad diskusijos net ir su teroristine valdžia yra mirtinai reikalingos, siekiant išsaugoti milijonus gyvybių.