Bet štai socialdemokratas Gintautas Paluckas prabilo apie vertybes, kurių Lietuvos užsienio politikai nereikia. Jis aiškina, kad užsienio politika – tik ciniški interesai, kurie nieko bendro su vertybėmis neturi.
Galbūt tai dar vienas buvusio socialdemokrato lyderio bandymas pagrįsti ilgą laiką pirštą savo idėją, esą reikia glaudžiai bendradarbiauti su Baltarusija ir iš jos pirkti neva pigesnę Astravo AE elektrą. Galbūt tai bandymas pozicionuotis šešėliniu socdemų užsienio reikalų ministru. Bet kokiu atveju, G. Paluckui tenka priminti, kad užsienio politika – tai protokolas, diplomatija ir politika. Tai instrumentai, per kuriuos įgyvendinami šalies interesai, o vertybės yra jų neatskiriama dalis.
Nereikia apsigauti, kai girdime, esą pasaulis remiasi ne vien vertybėmis, bet ir interesais. Tarsi vertybės sau, o interesai konkrečiai. Nieko panašaus. Negalima priešinti nacionalinių interesų ir vertybių. Konkrečiu Lietuvos atveju tai reiškia, kad būdama demokratine valstybe, ji turi būti ir naudinga. O naudinga Lietuva gali būti tuo atveju, jei pasitarnaus demokratijos plėtrai, visų pirma, į Rytus, į buvusios SSRS erdvę.
Būtent dėl to Maskva ir Minskas kaltina Lietuvą kišimusi ne į savo reikalus. Tiesa yra ta, kad mes „nesikišame“ taip, kaip kišasi Rusija. „Kištis“ į demokratinius procesus yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Ten, kur paminamos žmogaus teisės, kur okupuojamos teritorijos, kur gniaužoma demokratija, ten visada turime žmonėms padėti, nes toks mūsų interesas.
Beje, taip kalba ir, pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratai, palaikydami demokratijos ir kitų vertybių, akcentuojamų partijos programiniuose nuostatuose, skatinimą kaimyniniuose regionuose, pirmiausia – Rytų Europoje. Visa tai įvardijama, kaip labai svarbus Švedijos užsienio politikos elementas įgyvendinant šalies nacionalinius interesus. Bet už demokratijos plėtrą švedų socdemai stoja ne tik kaimynystėje. Tai – globalus, jų manymu, Švedijos nacionalinis interesas. Tenka priminti, jog būtent švedų socialdemokratams valdant dar 1994 m. Stokholme buvo įsteigta ir Taivano misija.
Todėl keista skaityti G. Palucko ironizavimua apie Pekino sprendimą atšaukti savo ambasadorių iš Vilniaus, kaip Lietuvos užsienio politikos fiasko. Dar keisčiau, kad tokie kaltinimai dėl globalesnio požiūrio į kovą už demokratiją kreipiami tik valdančiajai koalicijai.
„Būdama suvereni ir nepriklausoma valstybė, Lietuva gali laisvai spręsti, su kuriomis šalimis ar teritorijomis vystyti ekonominius ir kultūrinius santykius. Po beveik 50 metų trukusios okupacijos 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo viena didžiausių demokratijos gynėjų tarp NATO ir ES narių. Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias. Mes puikiai suprantame, kad šis kelias – ne pats lengviausias“, – visai neseniai interviu „The Financial Times“ pabrėžė prezidentas G. Nausėda, pasakodamas apie patiriamą spaudimą iš Kinijos pusės.
Ne tik valdančioji koalicija, bet ir šalies vadovas suvokia, koks užsienio politikoje yra santykis tarp interesų ir vertybių. Suvokia ir jų taikymo problematiką. O socialdemokratai dar nuo Algirdo Brazausko laikų per išbandymą valdžia, tame tarpe ir užsienio politikoje, nuėjo ilgą kelią nuo geros kaimynystės aukštinimo iki vertybių ES ir NATO narystėje (be kai kurių išimčių). Atrodo, kad naujoji socdemų karta pradeda nuo cinizmo ir pragmatizmo abėcėlės iš naujo.