Jei vieni baiminasi, kad greitai gali būti per daug ne lietuvių, tai Lietuvos verslo taryba ir kai kurios darbdavių organizacijos prašo leisti daugiau darbuotojų įsivežti iš trečiųjų šalių. Dabar yra 54 tūkst. laisvų darbo vietų, tad darbininkų reikia. Antra vertus, yra ir daugiau negu 112 tūkstančių bedarbių, dauguma jų – ilgalaikiai. Vyriausybė neskuba pritarti verslininkų prašymams, kai tiek daug mūsų piliečių neturi darbo, nors gal dėl to, kad jie neturi reikiamų kvalifikacijų.
Subrendo laikas viešai svarstyti, kokia turėtų būti Lietuvos politika migrantų ir bėglių/prieglobsčio prašančiųjų atžvilgiu. Moderniame pasaulyje šalys, išskyrus ksenofobiškas diktatūras, negali užsitverti nuo pasaulio. Migrantų kiekiai tik didės – šiomis dienomis iš Afganistano, vėliau iš klimato kaitos nuniokotų regionų. Ir uoliausios pastangos užkirsti kelią migrantams būtų bergždžios ir Lietuvai kenksmingos.
Reikia migrantus skirstyti į bent dvi kategorijas – į tuos, kurių prašymai įsileisti yra svarstomi individualiai, ir į tuos, kuriuos reikia priimti didesniais kiekiais, kilus kokiai nors krizei. Briuselis reikalaus, jog kiekviena ES valstybė priimtų tam tikrą skaičių afganų, nors manytina, kad Lietuvai skiriama kvota bus maža, atsižvelgus į didelį nelegalių migrantų skaičių. Šiame tekste nagrinėsiu tik pirmąją kategoriją.
Pagal Statistikos departamento duomenis, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3,228 Baltarusijos ir 2,505 Ukrainos piliečių. Šių metų pradžioje jų yra apytikriai 10 kartų daugiau. Dabar Lietuvoje gyvena 20,799 Baltarusijos piliečių ir net 26,898 Ukrainos. Daugiau gyvena ir įvairių kitų šalių piliečių. Į statistikos duomenis patekusiems buvo suteikta teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi. Kokiu pagrindu buvo priimti sprendimai juos įsileisti?
Žvelgiant plačiau, migracijos klausime susikerta judėjimo ir asociacijos laisvės principai. Judėjimo laisvės šalininkai aiškina, kad žmonės turi teisę apsigyventi geresnį gyvenimą užtikrinančioje šalyje, net jei ji nėra gimtinė. Judėjimo laisvės reikalauja paprastas teisingumas. Esą nei vakariečiai, nei afrikiečiai ar afganai nenusipelnė savo gimimo vietos ar valstybės – vieniems nušvito laimė, būtent tiems, kurie gimė turtingoje ir saugioje šalyje, kitiems – ne. Siekiant bent iš dalies suteikti galimybę gyventi minimaliai adekvačiomis sąlygomis, reikia atvirų sienų ir teisės migruoti.
Asociacijos laisvės rėmėjai aiškina, kad šalies gyventojai, per ilgus amžius sukūrę jaukią ir palankią aplinką, gali skirti pirmenybę savo bendruomenės ir jos narių klestėjimui, nors prireiktų riboti migraciją. Egzistuoja teisė labiau rūpintis savaisiais ir nustatyti, kam bus leidžiama tapti bendruomenės nariu. Vieni skiria pirmenybę judėjimo laisvei, kuri leidžia žmogui gero ar žmoniško gyvenimo norą paversti tikrove. Kitiems svarbiau laisvė ir teisė gyventi su tais, su kuriais norima, valdyti sukurtos politinės bendruomenės sienas, išsaugoti branginamą kultūrą, išvystytą tarpusavio solidarumą, išlaikyti gyvenimo lygį. Bet svarbu įsisąmoninti, kad migrantai nėra tik našta, bet dažnai praturtina kultūrą, pagyvina šalies gyvenimą.
Tarptautinė teisė nepripažįsta teisės į imigraciją. Visoms valstybėms suteikiama teisė valdyti savo sienas, nutarti, kam bus leidžiama atvykti į šalį ir kam – ne. Nelegaliai sieną kirtę žmonės gali būti jėga grąžinami į šalį, iš kurios atvyko, net baudžiami kalėjimu. Visuotinė teisė imigruoti apribotų šalių suverenumą, atimtų galimybę valdyti savo sienas, įpareigotų įsileisti visus migrantus. Tam nepritars turtingos ir galingos šalys, joms svarbu išsaugoti teisę lemti, kam bus leidžiama atvykti. Išimtį sudaro bėgliai, tie, kurie negali saugiai gyventi savo šalyje. Ypatinga jų padėtis suteikia jiems teisę į prieglobstį. Jie turi teisę prisiglausti kur nors saugiai, bet neturi teisės prisiglausti ten, kur nori. Atvykę į Lietuvą, jie negali reikalauti, kad būtų leidžiama jiems keliauti į Vokietiją, tad ir jų judėjimo laisvė ribojama.
Dabartinių nelegalių migrantų Lietuvoje yra santykinai mažai, jie nepakeis demografinės padėties. Jų skaičius nublanksta, palyginus su tais 50 tūkstančių baltarusių ir ukrainiečių, kuriems suteikta teisė gyventi Lietuvoje. Tik mažuma baltarusių pabėgo nuo naujausios persekiojimo bangos Baltarusijoje. Antroje 2020 m. pusėje iš viso tik 208 užsieniečiai prašė prieglobsčio, kiti buvo įleisti dėl kitų priežasčių.
Nesu giliau susipažinęs su leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka, bet įsivaizduoju, kad leidimai išduodami atsižvelgiant į verslininkų prašymus. Esą mums trūksta tokių ir tokių darbininkų, tad prašom šituos įsileisti. Ne visi gauna leidimą, o didžioji dauguma – 61,349 iš 87,269 Lietuvoje gyvenančių užsieniečių – tik laikiną leidimą, taigi sprendimas nėra galutinis. Leidimo nepratęsus, svečias turi išvykti. Bet ar valdžia ir darbdaviai yra pakankamai atrankūs. Vokietijos ir kitų šalių patirtis primena, kad užuot išvykę vadinamieji Gastarbeiter pasilieka nuolat gyventi. Be to, ilgesnį laiką šalyje gyvenęs žmogus įgyja daugiau teisių joje pasilikti, tad laikinas leidimas gali tapti nuolatiniu.
Didelis baltarusių ir ukrainiečių skaičius leidžia manyti, kad jie samdomi, kaip pigi darbo jėga, kuriai galima mokėti minimaliausią atlyginimą, faktiškai išnaudoti. Didesnio pelno siekiantiems verslininkams tokia padėtis naudinga. Bet ar tai neša naudos valstybei? Ir ar naudinga, kad absoliučią leidimą gavusių žmonių daugumą sudaro tik dviejų slaviškų šalių piliečiai? Kiek gali jie praturtinti Lietuvos gyvenimą? Manyčiau, kad nelabai.
Idealiomis sąlygomis Lietuvoje įsikurtų modernios IT ir fintech bei žaliųjų finansų (greentech) bendrovės, jose dirbti atkeliautų puikiai išsilavinę specialistai, iš kurių lietuviai kolegos galėtų daug išmokti, pasisavinti patirties ir įgūdžių, savo ruožtu paskatinant dar daugiau specialistų susigundyti darbu Lietuvoje. Vargu, ar į Lietuvą plūs specialistai, bet vis dėlto naudingiau pritraukti vieną kvalifikuotą specialistą negu kelis vilkikų vairuotojus ar tinkuotojus, įvairių, tarp jų ir Azijos šalių, piliečius, kurie pasižymi savo darbštumu ir išradingumu, negu dvigubai daugiau rytų kaimynų.
Nežinau, kaip tai padaryti. Be abejo, daugelis nepritars raginimui stengtis Lietuvon pritraukti žmonių iš įvairių šalių ir profesijų, o ne tik dalyti leidimus tiems, kurie tenkinsis mažiausiais atlyginimais ir gyvena mūsų kaimynystėje. Bet reikia pradėti viešas diskusijas apie migracijos politiką.
