Ne! Reikia pasijudinti. Leisimės į kelią, susimokėsime ir rasime.
Suirzusioje, pasimetusioje, susipykusioje valstybėje yra viena savivaldybė, kurioje klesti tai, ko kitur nesimato – gerovė. Paaiškinsiu jos specialųjį statusą ir išskirtinius požymius. Pirmas: tai absoliučiai uždara, iš visų pusių nuo suirzusios valstybės atribota teritorija. Iš trijų pusių – vanduo, iš vienos yra kelias, bet jis uždarytas. Antras požymis: ne visi į gerovės savivaldybę gali pakliūti, o tik tie, kurie sutinka nusipirkti bilietą. Vieno bilieto kaina – maždaug kaip 6 minkštos kiaulienos išpjovos kilogramai. Jeigu vyksti dviese – 12. Jeigu keturiese – kaip 24 kokybiškos mėsos kilogramai. Kitaip tariant, jeigu nori žengti į gerovės savivaldybę, turi gerai pagalvoti, kas labiau apsimoka – važiuoti ar dvi savaites neblogai maitintis.
Bene pats svarbiausias – trečiasis požymis: gerovės valstybėje neturėtų būti skurstančių gyventojų. Tokia buvo mūsų prezidento idėja, kai jis tą siekį sugeneravo. Nebent gyventojai patys pageidauja truputį, labai nesmarkiai skursti. Tarkime, kaip Šveicarijoje. Mūsiškėje gerovės savivaldybėje – panašiai. Nesimato vargetų. Nei vietinių, nei atvykusių iš svetur. Niekas neprašo išmaldos. Nesmirdi. Nesikeikia.
Šioje išskirtinėje Lietuvos teritorijoje regimi ir kiti, daugelyje mūsų šalies savivaldybių neįtikėtini dalykai. Vyrauja linksma, gera nuotaika. Nesijaučia nerimo, įtampos, pykčio ir kitų problematiškų emocinių būsenų, kurios aiškiai rodo: Gerovė – Godot neateis. Nei šiandien, nei rytoj. Jau lyg ir matėme jos kontūrus, jau tarsi jautėme gerovės artumą, bet lemiamą akimirką vis įvyksta tam tikri įvykiai, kurie ją sustabdo. Ir mes vis laukiame.
Laukti tenka kartais net pakankamai netrumpai ir tiems, kurie nori įvažiuoti į gerovės savivaldybę. Arba pabuvę keletą dienų bando iš jos išvažiuoti. Ir tik ten, prie įvažiavimo – išvažiavimo, kartais galima nugirsti vieną kitą keiksmą ar pamatyti apmaudo perkreiptą veidą. Bet visi tai žino, todėl susitaiko.
Tose ilgose eilėse prie įvažiavimo į gerovės savivaldybę vyksta nuoseklios materialios gerovės peržiūros. Gal labiau prabangos negu gerovės, bet juk prabanga gerovės negadina, ar ne? Minėtos savivaldybės įvažiavimas yra neoficialus naujausių ir brangiausių automobilių salonas – paroda. Aš žiūriu į jų automobilį. Jie žiūri į mano ir darome išvadas. Baldų, jachtų, dviračių, šviestuvų, automobilių salonai tam ir reikalingi, kad būtų apčiuoptos dabarties tendencijos, na, ir truputį pagalvota apie ateitį.
Prieš daug metų gerovės savivaldybės gatvėmis riedėjo nauji BMW ir Audi, kažkiek folksvagenų. Paskui pasirodė lexusai. Vėliau Porsche panameros ir macanai. Dabar gerovės link važiuojame teslomis. Ši tendencija, matyt, išliks, bet tam tikri teslų modeliai jau nebus priskiriami prie gerovės automobilių.
Tiesa, viešėdamas gerovės savivaldybėje išvydau netikėtą reginį. Jis sukrėtė ir nemaloniai nustebino: vieną saulėtą pavakarę centrine gatve lėtai nuburzgė mažas, ryškiai geltonas fiatas. Lates ir spricus vartoję gerovininkai apstulbę pastatė puodelius ir taures. Iš jų žvilgsnių buvo galima suvokti štai ką: gerovės savivaldybės meras specialiu potvarkiu turėtų uždrausti įvažiuoti į šią išskirtinę teritoriją. Jokių fiatų, opelių, škodų!
Žinoma, užsieniečiams galėtų būti taikomos išimtys! Nutrintų renuškių ir pagyvenusių tojotų su Austrijos valstybiniais numeriais savininkai neramiai dairėsi parkinge tarp didingų teslų ir jaguarų. Jie nežinojo, kur vyksta. Atleistina.
Drabužių, avalynės tendencijos taip pat patyrė stulbinamą evoliuciją. Tai, kas buvo gražu, madinga prieš dešimt metų, dabar gali būti nebent gėdinga. Pačioje pradžioje viešpatavo „Adidas“, „Puma“, vėliau „Escada“, „Hugo Boss“. Gerovė žengė ne tik plačiai, bet ir giliai. Atsirado solidūs Milano mados pasaulio ženklai „Trussardi“, „Armani“, „Gianfranco Ferre“. Dabar viskas kitaip. Užsivilkti gerovės savivaldybėje kokį nors dolčegabaną būtų maždaug toks „fui“ dalykas kaip versače. „Gucci“ irgi nebeaktualu. Dabar publikos nenustebinsi, bet gal bent jau nesunervinsi pasirodęs dėvėdamas „Dirk Bikkembergs“ striukę ir „Dsquared2“ džinsus. Kojas puošti galėtų „Balenciaga“ snikeriai.
Paplūdimio aksesuarai – labai svarbūs gerovės savivaldybės teritorijoje. Praėjo laikai, kai buvo tiesiamos paklodės, dekiai, iš Turkijos atgabenti „firminiai“ rankšluosčiai. Dabar ant smėlio tiesiami rimti produktai – šiek tiek pigesni „Diesel“ arba aukštesnio lygio „Bottega Veneta“. Pastarieji – brangūs, todėl labai paplitę tam tikrose Italijos savivaldybėse – Viaredže, Portofine, Sanreme. Nors kažin, ar šie miestai pretenduoja į gerovės savivaldybių statusą.
Priežastis labai paprasta – ten itin aukštas materialios gerovės lygis, bet tai nieko nereiškia. Anksčiau ar vėliau tenka susidurti su jais – migrantais iš Pakistano, iš Bangladešo, iš Tuniso. Iš visur. Jie ten vaikštinėja tarp prabangių mazeračių ir ferarių savininkų, nieko blogo nedaro, bet jie yra. Sunku net įsivaizduoti, kas nutiktų jeigu mūsiškėje totalios gerovės oazėje išnirtų tamsesnės odos žmonės ir pasiūlytų įsigyti karolius arba apyrankes. Atlėktų policijos ekipažai su įjungtais žiburėliais ir sirenoms, bandytų atstatyti etninę švarą? Gal.
Visokių žmonių pasitaiko, žinoma, ir mūsų gerovės zonoje. Pavyzdžiui, vaikštinėjusi turistų grupė iš Italijos atrodė nekaip, nes visiškai netilpo ir net nebandė tilpti į elegancijos statuso minimumą. Apsisiautę neaiškių firmų lietpalčiais, įsispyrę į pigius „Nike“ sportbačius. Galėjo bent jau normalius itališkus hoganus nelaimingieji pademonstruoti. Ne koks vaizdas. Pigus, fiatinis.
Apie valgius ir gėrimus geriau nė neužsiminti. Nufotografavę ir nufilmavę iš visų pusių ilgą rūkytą žuvį užsieniečiai išlemeno nedrąsų „how match?“, o išgirdę atsakymą spruko šonan. Užsuko į prekybos centrą pasižvalgyti, o ten vėl laukė geroviškas netikėtumas: „Excelsus“. Išvertus iš lotynų kalbos būtų „iškilusis“. Ši prabangių restoranų ir vyno žinovų prekė labai paprastai, visiškai demokratiškai stovėjo greta higienos, parfumerijos, vienkartinių indų, nealkoholinio alaus. Šventasis paprastumas ir pasiekiamumas yra dar vienas gerovės savivaldybės išskirtinumas.
Iš įprastinių, nervuose paskendusių savivaldybių į gerovės savivaldybę atvykusiam piliečiui dera būti atsargiam. Ims ir pamirš viską, kas jaudina ir skaudina, pavojingai praras orientaciją. Arba neduokdie įsijungs internetą ir pamatys, kaip afganų moterys mėto britų kariams vaikus ir prašo juos išgabenti iš šalies. Neduokdie vėl regės delta atmainų skaičius ir tada vėl sugrįš į pirminę vakserių – antivakserių konflikto būseną. Neduokdie pagalvos: viena gerovės savivaldybė nieko nereiškia. Lieka erzelinga valstybė su beketiškai pavargusiais gyventojais.
