Tik pamanykite – esame ties slenksčiu turėti naują, neišsenkantį, švarų energijos šaltinį. JAV mokslo institutas pranešė baigiantis pasiekti ilgalaikį branduolių sintezės tyrimų tikslą. Naujasis įrenginys naudoja galingą lazerį vandenilio kurui šildyti ir suspausti taip inicijuojant sintezę. Išsiskiria energija, viršijanti 100 milijonų laipsnių Celsijaus, o tai yra karščiau nei Saulės šerdis.
Tuo metu astronomai šokinėja iš džiaugsmo fiksuodami detaliausius kada nors regėtus tolimųjų galaktikų vaizdus. Tai padės mokslui suprasti juodųjų skylių vaidmenį žvaigždžių ir planetų formavime. Rezultatų pasiekta sujungus daugiau nei 70 tūkst. antenų visoje Europoje.
O štai kamienines ląsteles tyrinėjantys Vokietijos mokslininkai, laboratorijoje užauginę smegenų audinio pavyzdį, patys apstulbo: ant jo užaugo du optiniai organoidai. Pribloškiantis atradimas, kuris leis geriau suvokti, kaip formuojasi žmogaus akys. Ir toliau gilintis į šią naują sritį.
Vis dėlto tai – nelabai mūsų reikalas. Planetoje dabar yra svarbesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, įtikinti žmones, kad skiepai nežudo, bet gelbsti. Visai kaip XIX ar XX amžiuje vis dar kovojama su tamsa, prietarais ir mitais. Vėl ir vėl įrodinėjama mokslo, chemijos, medicinos nauda asmeninei higienai, sveikatai, gyvybei. Nes žmonės internete matė visai ką kita. Ir tuo tiki. Matote, jie iš esmės nesikeičia. Į mokslą žiūri įtariai, o išradimus linkę panaudoti visai ne tam, kam jie buvo sukurti.
Tarkime, spiritas. Apie šią substanciją žinių turi daugelis, o artikuliuotą nuomonę pareikšti gali netgi tie, kurių pasaulio pažinimas baigėsi trečios klasės paskutiniame suole. Dorai taip ir neišgirdus, kokios formos yra pasaulis: apvalus ar visgi plokščias?
Nepamainomas medicinoje ir pramonėje spiritas šiems žmonėms yra svarbus gyvenimo elementas. Jis pasitinka rytais ir palydi vakarais. Tarsi balzamas smegenims, kurios nusipelno poilsio po visų tų kovų su neteisybe. Prizas apgynusiems tradicines šeimas nuo genocido, išvadavusiems paprastą darbo žmogų nuo skiepų holokausto, peržiūrėjusiems akiai malonius akmenų mėtymo į pareigūnus vaizdus.
Jie turi įrodymų. Kaimynų, sugėrovų, sugulovų. Juk net ir gerbiami Seimo nariai, tie, kur priklauso nuo Baltarusiškų trąšų biznio ar jiems šiaip prijaučia, yra aiškiai pasakę: nereikia į kūną leistis to vakarietiško marmalo su beždžionių liekanomis. Svarbu grūdintis. Kiekvienam pagal norus ir galimybes.
Štai ir grūdinasi. Kai kurie net medžio spiritu. Gauna pas Vilę iš Aleksoto. Tą, kuri keliolika metų išmaniai priešinosi fašistiniam režimui ir parūpindavo dangiško natūralaus gėrimo klientams, užsukusiems į jos landynę Kaune.
Ką jau ten saulės energija, galaktikos ir save kuriančios dirbtinės smegenys. Lietuvoje – naujas antirekordas, negirdėtas nuo tų laikų, kai prasigėręs didžėjus kaimuose rengdavo išgertuvių varžybas, kurių laimėtojai kartais nukeliaudavo į morgą.
2021-aisiais Viešpaties metais, aštuntąjį jų mėnesį, Lietuvos Respublikoje, antrajame pagal dydį jos mieste užfiksuota tragedija, labiau primenanti skurdžios Juodojo žemyno ar kokio Bangladešo kaimo aktualijas. Nuo rugpjūčio 6 dienos ėmė mirti žmonės: maždaug po du kasdien. Kai rašau šias eilutes, miruolių skaičius yra pasiekęs 16, tačiau neatmetama, kad aukų gali būti ir daugiau. Visi jie lankėsi pas tetą Vilę, kur jiems įpildavo metanolio – toksiško medžio spirito, kurio vos 30 mililitrų sukelia mirtį.
Žiauru ir siaubinga. Bet apie protesto akcijas su kartuvėmis tautos naikintojams ir teisingumo reikalavimais kol kas nepranešama. Ko gero, čia ne visai tas įvykio profilis, o ir šiaip – prieš ką protestuosi, kam nepasitaiko suklysti. Neperspektyvi sritis. Kaip ir tie kasdien mušami, o retsykiais į šulinius mėtomi lietuvių vaikai, mušamos žmonos, sulaužyti šeimų likimai.
Vilė nunuodijo ne tik tuos šešiolika. Likę gyvi toliau nuodija pasaulį savyje ir aplinkui. Apskritai – esmė net ne ši sukta nuodingų Aleksoto surogatų pardavėja, kokių turi kiekvienas Lietuvos miestas ar miestelis. Vilė yra tamsos, įtarumo ir nevilties simbolis, amžinojo kaimo kryžkelėje primadona. Ji naktimis sklando virš antivakserio vaikų lovelių, kužda jam senuosius užkeikimus ir žada lengvą atsakymą į visus gyvenimo klausimus. Tai – žodžiai apie neteisingą pasaulį, visus jo kaltininkus ir skriaudikus, kurie paprastą žmogų įstūmė į tokį būvį. Kalta aplinka, tikrai ne tu. Kaip gera tai išgirsti ir bent čia rasti paguodą! Prieš užsigeriant tai medžio spirtu ar kitu mažiau toksišku laimės eliksyru.
Šią nuodytoją pagaliau pričiupo. Bet į jos vietą stos dešimt kitų Vilių, nes ten, kur yra paklausa, bus ir pasiūlyta. Į sveikatą! Po mažiuką!
Žinoma, Lietuvoje užgimę pasipriešinimo viskam judėjimai jokiu būdu nėra vien tik girtuoklių, mušeikų ir latentinių savižudžių sambūris. Tai veikiau ne aritmetinė žmonių suma, o socialinė – psichologinė būklė ir tuo pačiu nuolat eskaluojama konfliktinė situacija. Ją kuria labai įvairūs individai, turintys labai skirtingų tikslų ir motyvų. Vieni jų kažkada atsitokėja ir palieka politinę minią, suburtą kitaminčiams doroti. O kitus toliau valdo liguistas įsivaizdavimas, kad šioje bendra(be)minčių minioje jie patiria savo tikrąją reikšmę ir drąsą.
Lietuvoje formuojasi ir įsitvirtina uždarų grupių etika be viešosios moralės. Tai – alternatyvus pasaulis, kuriame žiniasklaida, viešos diskusijos ir pats viešumas yra blogis. Netgi viešumo sąvoka suvokiama iškreiptai, atmetus viską, kas čia didelėmis pastangomis buvo sukurta per dešimtmečiais. Aklai tikint savų kanalų šamanais, žyniais ir kalėjimo protokolų magistrais.
Tai – chamų eros apyaušris, panašių yra regėję kitos tautos ir civilizacijos. Metas, kai fasadas ima aižėti nuo mikroskopinių įtrūkimų. Didieji plyšiai atsiras paskui. Situacijos, kuomet kažkas ima išsiderinti viešajame gyvenime. Įvykis po įvykio, konfliktas po konflikto. Laikai, kai žmonės pavargsta nuo laikinų amžinų suvaržymų, dviprasmybių, neaiškumų ir valdžios klaidų. Kai žmogui ūmai kyla noras atmesti svetimas ir prie gyvenimo neprigijusias taisykles.
Tuomet prasideda viešosios tvarkos degradacija ir aplinkos kriminalizacija. Kuo valdžia atsargesnė ir neryžtingesnė, tuo sparčiau viskas vyksta. Iš kažkur lyg stebuklingos dūdelės iš rūsių pašauktos žiurkės į dienos šviesą išlenda veikėjai, kokius tarėmės palikę praėjusiame amžiuje: šarikovai, švonderiai, būrėjos. Šešėlyje lieka tik glitūs virvučių tampytojai, kuriuos išduoda tik nuolat kartojami vis tie patys užkeikimai.
Tai kol kas – tik ankstyvieji simptomai. Priminimas apie lėtines jaunos demokratijos ligas, kurios pačios neišgis. Viską galima pataisyti. Dar Rolando Pakso apkaltos laikais apie panašius visuomenės reiškinius rašęs Leonidas Donskis užrašė tokią diagnozę: „Laisvė be žmonių solidarumo tėra fikcija ir kelias į savivalę, o solidarumas be laisvės – vienybės miražai ir minios orgijos“.
Lietuva nuo anų laikų labai pasikeitė, tačiau šitas ligos dar neįveiktos.
