Po riaušių mane užplūdo jų dalyvių ir simpatikų laiškai, kuriuose šio filosofo pavarde mojuojama lyg vėliava ant barikadų.
Ar filosofinių pasvarstymų užtenka įvertinti situaciją?
Alvydo Jokubaičio pamąstymai yra vieši filosofavimai. Ne daugiau. Koks kitas Vyriausybę remiantis filosofas gali filosofuoti diametraliai priešingai. Abiejų pusių samprotavimai yra lygiaverčiai tol, kol vieną kurią nors pusę patvirtina tyrimai. A. Jokubaitis tokių tyrimų nėra atlikęs. Tokių tyrimų apskritai nėra, o ko nėra, tuo nepasiremsi. Tad jo fatališkos prognozės yra labiau nei abejotinos. O pagal kitų šalių analogijas ir patirtis, tai nėra prielaidų daryti prognozes apie gresiančius pirmalaikius rinkimus ar dar kokius radikalesnius scenarijus. Neturint jokių empirinių atramų imti ir pradėti viešai reikšti apokaliptines prognozes yra neatsakinga. Tokie veiksmai yra tik minios ideologinis indoktrinavimas, jos radikalumo pateisinimas ir skatinimas. Pats A. Jokubaitis gali pasidaryti išvadas: ar tikrai jis norėjo tapti tokiu pagrindiniu ideologu? Labai nelinkėčiau, kad jį labiausiai mėgtų cituoti P. Gražulis, V. Uspaskichas ir A. Paleckis.
Ar yra atskirtis tarp politikų ir „žmonių“?
Kviečiama rinktis į mitingą buvo prieš Vyriausybės planus plėsti sritis, kurioms reikės galimybių paso.
Karantino griežtinimai labiausiai paveikia mobiliausią visuomenės dalį – jaunimą, dirbančiuosius, kuriems COVID virusas yra daug mažiau pavojingas. Virusas pavojingiausias vyresniems, o apribojimai juos mažiau liečia. Tačiau Vyriausybė į tai atsakytų, kad skiepai ir galimybių pasas kaip tik ir leidžia išvengti griežčiausio karantino.
Jau po pirmųjų pasisakymų mitinge tapo aišku, kad skiepai tėra pretekstas lieti nepasitenkinimą valstybe, todėl kalbėti apie prarają tarp „žmonių, trokštančių bendrauti su politikais“ ir „žmonių bijančius politikus“ yra mažų mažiausiai neadekvatu. Iš tikrųjų į šį renginį susirinko ne „visi“ žmonės ir net ne žmonės, norintys diskutuoti, o žmonės, kurie iš principo yra jau seniai „PRIEŠ“. Vieni prieš Vyriausybę, Seimo daugumą, kiti prieš ES, treti vis dar prieš Nepriklausomybę ir „kolūkių griovėjus“, treti prieš NATO ir už bendravimą su Putinu ir Lukašenka. Skiepai tebuvo pretekstas ir nuo pat mitingo pradžios nelabai ką domino, nes ta tema jau tiek išsikalbėta ir išdiskutuota, kad ji nuo pat pradžių liko paraštėje.
A. Jokubaičio teiginys apie bailius politikus, vengiančius „diskusijų su žmonėmis“ nėra pagrįstas ir prieštarauja mūsų kasdienei darbo praktikai. Politikai, kurie neturi reikiamo kontakto su rinkėjais, kituose rinkimuose yra nebeišrenkami. Seimo nariai turi daugybę susitikimų, gauna aibę laiškų – ar tai ne bendravimas? Vyriausybė dėsto argumentus, įsiklauso į gaunamus prieštaravimus, pagal juos keičia savo sprendimus (dėl galimybių paso irgi). Ar tai vėl ne bendravimas? Vaikštome, važiuojame į renginius, susitinkame žmones gatvėse ir visur kalbame. Ne bendravimas? Ar bendravimas yra tik mitinge su jau iki kraštutinumo įelektrinta minia? Bet ir tokių bendrauti bandžiusių kolegų buvo bent dešimt. Gavosi ne koks rezultatas. Seimo nario badymas vėliavos smaigaliu į pilvą, išvadinimas „kiaule“, apstumdymas, aprėkimas, o galiausiai vėl nugrūdimas atgal į Seimo rūmus.
Net opozicijos lyderis S. Skvernelis nesugebėjo išeiti iš Seimo. Ar ne paradoksalu, kad vakare, po posėdžio, Seimo narius į lauką kviečianti ir palei kartuves jų laukianti minia pati jų ir neišleido į lauką, o išėjusius stumdė, įžeidinėjo ir stūmė atgal... Ir ne tik pozicijos, bet ir daugelio opozicijos narių... Minia neišleido net Seimo darbuotojų. Kuo šie dėti? Irgi trūksta bendravimo empatijos? A. Jokubaitis galėtų įvertinti šį minios šūkių ir veiksmų prieštaringumą. Sunku yra išeiti bendrauti, kai tavęs neišleidžia iš pastato.
Ar tikrai yra būdų polemizuoti su kartuvių budeliu?
Alvydas Jokubaitis siūlo „kalbėti su žmonėmis...nežiūrint visko, nežiūrint giljotinos (pavojaus)“. Tiesa, šį kartą mitingo dalyviai turėjo pasirengę tik kartuves, ne giljotiną... Aš nuo tokių žmonių, su kuriais, anot filosofo, turėčiau kalbėtis nevengdamas prarasti galvos, gavau tik laišką su išreikštu rūpesčiu, kad iki kartuvių nepriėjau ir tose kartuvėse nekybojau, nors man asmeniškai „virvė buvo net skunko taukais ištepta... na nieko, ateis rugsėjo 10-oji“ – rašė man jie.
A. Jokubaitis prideda, kad „pradžioje turi juos prisijaukinti, o paskui pradėti su jais kalbėti...“ Taigi, politikas, kaip koks cirko liūtų dresuotojas, turi prisijaukinti Lietuvą Rusijai pardavinėjantį kokį nors A. Paleckį, valstybei mokesčių nemokantį, kitus piliečius ir valstybę milijonais apvaginėjantį Celofaną, ne vieną teistumą turintį, nacistiniais simboliais ant savo mobiliojo besipuikuojantį, bet iš Seimo „fašistus“ išvyti kviečiantį Lobovą, gangsterių smogiką Giboną... Aš tikrai tikiu šių žmonių gebėjimu naudotis giljotina, bet nesu tikras, ar jie nori girdėti mano argumentus.
A. Jokubaitis galėjo pastebėti, kad kai kurie politikai tiek ant scenos, tiek riaušėse buvo girdimi ir populiarūs. O kiti buvo persona non grata. Tą galima nesunkiai paaiškinti prisiminus, kad asmenys, kurie vadovaujasi skirtingomis vertybėmis (skirtingais baziniais principais vertinat tą patį reiškinį) nesusikalbės. Demokratas nesusikalbės su fašistuojančiu. Komunistas su liberalu. Aš nemanau, kad asmenis, kurie nekenčia šios Vyriausybės, Nepriklausomybės, ES, NATO yra įmanoma racionaliais argumentais įtikinti pakeisti jų požiūrį. Daug kartų su tokiais polemizavau – likdavome prie savo nuomonių. Ar racionalu yra polemizuoti su Seimą griauti susirinkusio mitingo aktyvistais (o juk toks buvo daugelio kalbėtojų leitmotyvas) ir dar riaušių metu.
Buvęs mano kolega TSPMI gali bandyti atsikirsti, kad toks mano pasakymas yra arogantiškas, kad negalima žmonių skirstyti į teistus, tarnaujančius Rusijai, nemėgstančius ES. Kad negerai yra juos stigmatizuoti. Tačiau aš kitaip dėlioju politiko veiklos prioritetus. Visada yra, buvo, ir bus tokių principinių takoskyrų, kurių skirtinguose krantuose stovintys asmenys nesusikalbės. Neproduktyvu tikėtis, kad giljotinos baimė padidina tokio susikalbėjimo tikimybę.
Seimas turi būti nuo tokių puolimų ginamas. Nematau esminio skirtumo tarp šio ir ankstesnių dviejų Seimo puolimų. 1991 m. sausio 8 d. puolimą organizavo „Jedinstvo“. A. Paleckis su V. Šustausku 2009 m. sausio 16 d. organizavo mitingą, irgi pasibaigusį riaušėmis. Visais trimis atvejais buvo šaukiami panašūs šūkiai, raginama versti valdžią, reikalaujama politikų galvos, pasukti Lietuvą Rytų link.
Kas ne su minia, yra išdavikai?
A. Jokubaitis pasigedo politikų ir net Prezidento bendravimo su šeimos maršo dalyviais, teigia, kad jei Prezidentas būtų pabendravęs, tai antro mitingo nebūtų buvę.
Prezidentas savo veiksmais Šeimos maršo dalyvius tik paskatino, o jo patarėjas bendraudamas su Celofanu juos tik legitimizavo, paskatino tolimesniam radikalizavimuisi.
Pastarajame mitinge jo dalyviai lakstė į prezidentūrą ieškoti užtarimo ir paramos, o jos nesulaikę, vakare jau šaukė, kad „mes nebeturime Prezidento“, kad jis „išdavė tautą“, palydėdami tas mintis atitinkamais epitetais. Tikiuosi, kad tos pamokos išeis į naudą ir Prezidento komandai.
A. Jokubaitis neigia reikalavimus galimybių pasui gauti, bando juos kildinti iš utilitarizmo filosofijos. Tačiau tokie argumentai yra abejotini, nebent iš jų kildinsime ir Konstitucijos principus. Teisės autoritetai taikliai pastebėjo, kad plataus vakcinavimo reikalavimas kyla iš Konstitucijos, kuri visuomenės saugumą laiko viešuoju gėriu ir laiko svarbesniu principu nei individo egoistinis noras naudotis savo laisve. A. Jokubaičio bandymas paaiškinti, kad žmonės yra moralūs ir specialiai viruso neplatins, yra silpnas. Žmonės yra moralūs, bet keliuose yra gaudomi išgėrę vairuotojai ir greičio mėgėjai, kurie savo elgesiu kelia pavojų kitiems. Kodėl COVID platinimo požiūriu visuomenės morale reiktų pasikliauti labiau?
Nepriimtinas ir A. Jokubaičio argumentas, kad liberalioje visuomenėje individas turi teisę visur vadovautis savo protu ir įsitikinimais. Galime su tokiu principu sutikti iki tos ribos, kai ta individo laisvė netampa grėsminga viešajam interesui – viešajai tvarkai, viešajam saugumui ar visuomenės sveikatai. Civilizuotos visuomenės gyvenime veikia daugybė ribojimų. Civilinis, Baudžiamasis, Administracinės teisės kodeksai ir net Kelių eismo taisyklės labai apriboja individų galimybes (sudarinėti apgaulingus sandėrius, nemokėti mokesčių, vairuoti išgėrus, t.y., verčia elgtis ne tik pagal „įsitikinimus“). Įstatymų ar taisyklių egzistavimą negalime laikyti diskriminavimu pagal jokį požymį, nors neretai tos taisyklės nutaikytos tik į siaurą žmonių ratą. Pelno mokestis nėra pelną uždirbusių verslininkų diskriminavimas, turto mokestis – turto turėtojų diskriminavimas, o baudos ne vietoje parkuojantiems automobilį – parkavimo laisvės ignoravimas. Valstybėje esantys bendrieji principai užtikrina viešuosius interesus. Tokiu viešuoju gėriu yra ir visuomenės sveikata. Valstybė gali ir net privalo apriboti A. Jokubaičio ginamų individų egoizmą nepaisyti visuomenės intereso jaustis saugiai, pasitikėti, kad valstybė padarė viską, kad neleistų plisti virusui. Kaip valstybė nepasitiki, kad neblaivūs vairuotojai bus tiek moralūs, kad nesės už vairo.
Kas teisus: „I trust science, I am vaccinated“ ar „I trust horoscopes, I am Scorpio“
Nesutinku su filosofo teiginiu, kad „mokslas yra hipotetinės prigimties“, taip, kaip tai nuskamba jo pasisakyme, t. y., su jo bandymu nuvertinti mokslinį žinojimą ir mokslą sureliatyvinti. Dabar socialiniuose tinkluose masiškai plinta žmonių profilių užrašai „I trust science, I am vaccinated“ („aš pasitikiu mokslu, aš esu pasiskiepijęs“). O savo teiginiais A. Jokubaitis stoja šalia A. Širinskienės, „I trust horoscopes, I am Scorpio“ („Aš pasitikiu horoskopais. Aš esu skorpionė“).
Tikslusis mokslas yra deduktyviosios prigimties. Tačiau dedukuoti pagrindiniai principai po ilgų ir kantrių empirinių tikrinimų tampa mokslo teorijomis. O jas žmonija sugeba paversti svarbiais technologiniais instrumentais. Jei mokslo prigimtį sureliatyvinsime, tai nebesuprasime, kodėl ir kaip veikia mikrobangų krosnelė, o štai horoskopais pasitikinti A. Širinskienė nesugebės savo užkalbėjimais pašildyti lėkštės sriubos. Be mokslo teorijų mes būtume akli, o be iš teorijos plaukiančių technologijų – necivilizuoti.
Demokratija yra stipresnė nei chuliganai
Galiausiai A. Jokubaitis riaušes prie Seimo palygino su įvykiais Belfaste prie viešbučio „Europa“, ir prognozuoja pirmalaikius rinkimus. Lyginti Lietuvą su Šiaurės Airija yra visiškai neadekvatu, nes Airijoje yra visai kitos politinės aplinkybės. Ten mitingai vyksta kaip ilgo konflikto dėl dviejų Airijų dalis.
Daugybę dešimtmečių matome Graikijoje, Prancūzijoje vykstančius mitingus, neretai ir riaušes, bet ir ten vyriausybės nepuola atsistatydinti. Riaušininkai buvo sugebėję net užimti JAV Kapitolijų, išniekinti valstybės simbolį. Nuo to irgi demokratija nežlugo, pirmalaikiai rinkimai nebuvo paskelbti. Tokiomis riaušėmis demokratija net yra stiprinama, paskiepijama, o ir tie, kas gal pradžioje ėjo į mitingą dėl skiepų, bet pamatė, kad stoja į vieną gretą su Uspaskichu, Paleckiu Gibonu, Lobovu, Celofanu, kad yra kviečiami kovoti prieš „Seimo diktatūrą“, „parsidavusią žiniasklaidą“, prieš „ES ir NATO vergiją“, prieš teisėtai išrinktą Seimą ir Vyriausybę – esu tikras, daugelis jų atsikvošės. Ir kai tie patys asmenys kvies į naują sankcionuotą ar nesankcionuotą mitingą versti Seimo – jau nebeateis.