Susirūpinę demokratinio pasaulio vadovai laukia iš Talibano atsakymo – ką šis ketina toliau daryti. Tuo metu filmuotoje medžiagoje matyti, kaip automatais ginkluoti, barzdoti, rūstūs talibai atrakcionų parkuose važinėjasi elektrinėmis mašinėlėmis, šokinėja ant batutų ir sukasi karuselėse ant arkliukų.
Fantasmagorija.
O jiems fantasmagorija atrodo žmogaus teisių ideologija kaip eksporto prekė. Akivaizdu: paklausos šiai prekei nebuvo. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ten nėra budizmo, komunizmo ar krikščionybės. Jie turi Koraną ir jiems nereikia nei Naujojo Testamento, nei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, nei Stambulo konvencijos.
Dabar madinga lyginti amerikiečių pasitraukimą iš Kabulo su pasitraukimu iš Saigono 1975-aisiais. Galbūt šie du įvykiai turi nemažai bendra, tačiau šiandien vyraujančios emocijos akivaizdžiai užgožia šaltą protą ir verčia matyti tik paviršutiniškus vaizdingus panašumus, o ne esminius skirtumus.
Vietname JAV pralaimėjo karą ir pasitraukė; Afganistane – laimėjo karą, bet atsitraukė. Vietname JAV kovojo ne tik su Vietkongu, bet ir su Sovietų Sąjunga; Afganistane dėl valdžios ir kontrolės kovojo vietiniai afganai – talibai, neturėję nieko panašaus į SSRS paramą Vietkongui.
Vietname (Indokinijoje) Vakarai, iš pradžių įkūnyti Prancūzijos, vėliau – Amerikos, po ilgų kovų prarado pozicijas; Afganistane jie kolonijinio palikimo apskritai neturėjo, laimėję karą 2001-aisiais perėmė iš talibų kontrolę, dabar – jos tiesiog atsisakė.
Vietname kruvinose kovose susirėmė dvi globalios sistemos – SSRS finansuojamo leninizmo ir nuo jo ekspansijos besiginančio laisvojo pasaulio (deja, draskomo iš vidaus prosovietinių liberalių jėgų ir „antikarinės“ propagandos). Leninizmas laimėjo. Afganistane tokios dviejų besivaržančių sistemų kovos nebuvo: tiesiog stipriausia pasaulio kariuomenė nugalėjo karingų genčių kovotojus, du dešimtmečius pasibuvo, tada apsisuko ir išvyko.
Ko gero, vienintelis vertas dėmesio esminis dviejų įvykių (1975 m. ir 2021 m.) panašumas buvo tas, kad ir dauguma afganų, ir dauguma vietnamiečių JAV remiamo režimo savo šalyse nepalaikė (ir vis tiek – svarbi išlyga: dėl skirtingų priežasčių).
Kaip kitą dieną po Saigono pasidavimo rašė „The New York Times“: „Svarbūs įtakingi balsai Vakarų Vokietijoje, Britanijoje ir Prancūzijoje, regis, pritarė Maskvai, kad esminė Jungtinių Valstijų klaida buvo mėginimas apginti šalį, kuri pati nesigintų.“
Ir apie europiečių viltis po amerikiečių pasitraukimo iš Vietnamo: „Daugelis Europos Bendrijoje privačiai reiškia viltį, kad Jungtinės Valstijos dabar galės savo liguistą dėmesį Vietnamui pakeisti svarbesniais – Jungtinių Valstijų santykių su Europa – reikalais“. (NYT, May 1, 1975).
O ką mes girdime iš Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos šiandien? Gilų susirūpinimą, nusivylimą, baimę ir kone kaltinimus Amerikai dėl karių išvedimo. Visai kitokia reakcija nei prieš 46 metus, tiesa?
„Nesugebėjimas daug metų trukusiomis pastangomis sukurti stabilią ir gyvybingą visuomenę Afganistane kelia fundamentalių klausimų apie mūsų užsienio politikos ir karinių operacijų praeitį ir ateitį“, – pareiškė Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris.
Ką? Mes, pasirodo, kūrėme stabilią ir gyvybingą visuomenę Afganistane? Rimtai? Jei rimtai, tai čia buvo net ne politika, ne mokslas, ne mokslinis eksperimentas ir net ne mokslinė fantastika, o grynų gryniausias tikėjimo aktas. Bandymas pastatyti Žmogaus teisių Bažnyčią užkariautoje kitatikių teritorijoje. Kryžiaus žygis su vaivorykštės vėliava.
Beje, jei iš tiesų dabar kartojasi Saigono istorija, tai kodėl vokiečiai 1975-aisiais nesakė tokių dalykų – apie „nesugebėjimą sukurti stabilią ir gyvybingą visuomenę“ Vietname? Jei viskas taip panašu, tai kodėl tada amerikiečių pasitraukimas buvo OK, o dabar – gėdinga tragedija? Kodėl tada europiečių reakcijos buvo tokios santūrios ir gan solidarios, o dabar – aikštingos ir ašaringos?
Nes tada mąstyta pragmatiškai, o šįkart, matyt, užgauta religinė liberalų styga. Pietų Vietnamas buvo placdarmas kovoje su SSRS ir sovietiniais satelitais. Tai buvo galios varžybos, geopolitinis karas, kuriame beveik niekas neužsiiminėjo liberaliąja evangelizacija ar „gyvybingos visuomenės kūrimu“ Vietkongo partizanų stovyklose. Amerika nenešė pasauliui George’o Floydo Gerosios naujienos, ji gynė rinkos kapitalizmą ir stabdė komunistų ekspansiją.
O dabar, sprendžiant kad ir iš to, ką vienu sakiniu prišnekėjo Steinmeieris, Vakarai jautėsi Afganistane skleidę savojo Dievo Žodį. Ir nors sunku sugalvoti ką nors absurdiškesnio nei liberalaus tikėjimo skleidimas religingoje tradicionalistų visuomenėje, panašu, kad daugelis politikų ir apžvalgininkų nuoširdžiai vadovaujasi prielaida, jog karo Afganistane tikslas buvo afganų genčių perauklėjimas ir vertybinė evangelizacija.
Bloga emocinė būklė, apnikusi Vakarų progreso šauklius nepasisekus atversti Afganistano kitatikių į savo tikėjimą, dabar dangstoma „NATO pralaimėjimo“, „smūgio reputacijai“, „gėdos“ ir panašia retorika, kuri, beje, gali padaryti sąjungininkams daugiau reputacinės žalos nei skubotas traukimasis iš Kabulo.
Taip, nuoširdžiai gaila tų laisvę mylinčių afganų, kuriems teks kentėti religinių fanatikų valdžią. Tačiau Vakarai negali paversti tradicionalistinių Rytų Vakarais – nei jėga, nei finansais, nei švietimu. Tiesiog negali. Kad būtų aiškiau mūsiškiams: civilizacija – ne lytis, jos lengvai nepakeisi.
Tą pamoką seniai reikėjo išmokti, ir tenka apgailestauti, jei tam, kad akys pagaliau atsivertų, prireikė Talibano triumfo, parodžiusio, jog Afganistane tėra viena reali jėga, kurią palaiko net tie, kuriuos Vakarai apmokė ir apginklavo, idant galėtų su ta jėga pakovoti.
Ta pati pamoka galioja ir matant neišsklaidytas vakariečių iliuzijas apie migrantų iš Rytų visuotinį integravimą Vakarų valstybėse. Galbūt vakariečių pabėgimas iš Kabulo ir nevirs po kelių dešimtmečių pabėgimu iš Paryžiaus (nors „Soumission“ autorius Michelis Houellebecqas greičiausiai tokio scenarijaus neatmestų), bet jau seniai laikas susimąstyti apie nuosavą – ne tik vesternizuotų afganų ar irakiečių – kultūrinį ir fizinį išlikimą.
Šiuo atžvilgiu Europos politinių lyderių nerimas, nuskambėjęs jų pasisakymuose dėl padėties Afganistane, lyg ir atrodytų suprantamas ir pagrįstas: migrantų srautai gali augti, terorizmo grėsmė – didėti. Natūralu. Bet ir nieko naujo. Nieko neįveikiamo ar apokaliptiško. Žinoma, jei bus politinė valia nuo tų grėsmių gintis ir imtis efektyvios prevencijos.
Tam, kad karai ir prekyba žmonėmis Afrikoje ir Azijoje kaskart nevirstų Europos visuomenių problema, ES turi keisti savo migracijos ir prieglobsčio politiką bei teisinę bazę ir praktiką, surišančias valstybėms rankas nelegalų atžvilgiu.
Turėjo keisti jau prieš šešerius metus, kai Žmogaus Teisių Tikėjimo Žodis plačiai atverė duris judančioms pažadėtosios žemės link žmonių masėms. Bet geriau jau vėliau nei niekad.
