Neaiškus ir lietuviškų ąžuoliukų giraitės Goro provincijoje likimas. Kaip ir nežinia, ar ji išvis ten auga, nes sodinta senokai, o paskui politinė situacija pasikeitė ir šiaurietiškam klimatui tinkami medeliai buvo tiesiog pamiršti.
Tačiau grįžkime prie mūsų ir Afganistano panašumų. Tiek mums, tiek jiems (kalbu apie kaip smėlio pilis subyrėjusią valdžią ir įvairiomis kryptimis išbėgiojusį šalies elitą) labai dažnai buvo svarbu lėšas panaudoti, kad vyktų procesas, tačiau visiškai nerūpėjo galutinis rezultatas.
Prancūzų dienraštis „Le Monde“ nagrinėja žaibiško Afganistano kariuomenės žlugimo priežastis ir primena tai, apie ką kalba dauguma ekspertų, – oficialių sąrašų neatitikimus ir „mirusias sielas“ Afganistano kariuomenėje.
Leidinys primena, kad, pačių amerikiečių karių teigimu, afganai sukūrė ištisus „karių vaiduoklių batalionus“, taip siekdami gauti už juos Jungtinių Valstijų mokamus pinigus ir tiesiog plėšikauti. „46 „karių vaiduoklių batalionai“, po 800 žmonių kiekviename“, – „Le Monde“ cituoja tokius duomenis pateikusį neįvardytą Vakarų diplomatą, dirbusį Kabule.
Dienraštis primena, kad prezidento A. Ghani nurodymu amerikiečių kariai nuo 2017 m. nustojo skelbti duomenis apie netektis ir dezertyravimus tarp jų globojamų Afganistano karių, o tai prisidėjo prie dar didesnio bendro vaizdo iškreipimo.
Citatos pabaiga.
Tai tik vienas iš variantų, kur nukeliavo mūsų milijardai. Vieša paslaptis buvo, kad dauguma pinigų Afganistane tiesiog išvagiama ar, kalbant politkorektiškai, panaudojama ne pagal paskirtį, nekuriant jokios pridėtinės vertės.
Įsivaizduoju, kaip turi jaustis talibas, kuris, sunkiai nešdamas per kalnus amuniciją ir ginkluotę, atkeliauja į vietovę, kurioje dislokuoti iki dantų ginkluoti batalionai, nupiešti iš kariuomenės nupirktuose žemėlapiuose, o jų ten nėra nė kvapo. Talibas jų neranda, o politikai gražiomis kalbomis piešia viziją, kaip tie neegzistuojantys kariai kausis ir iki gruodžio laikys pozicijas. Juk pinigus kažkas pasiėmė, parašė strategiją, tai kaip ir viskas gerai.
Palyginkime su tuo, kas vyksta pas mus. Laimei, ne kariuomenėje. Kas prisimena „Baltąją knygą“, kurią susikibę rašė visos su žemės ūkiu susijusios organizacijos ir kur buvo nupieštas mūsų kelias dešimtmečiams į priekį? Kas prisimena dešimtis strategijų, pagal kurias Vilnius pralenkė Berlyną, o regionai suklestėjo geriau nei Prancūzijos Provansas? Joms išleisti milijonai, tačiau niekas net nepaklausė, kam tai. Kur dabar garsusis Vilnius „Europos G taškas“, pompastiškai reklamuotas Londone ir Berlyne, ar „Lietuva drąsi šalis“, brangiai reklamuota užsienio žiniasklaidoje, ir daugybė kitų projektų projektėlių?
Eikime arčiau žemės.
STT analitinės antikorupcinės žvalgybos pareigūnai atliko informacijos analizę dėl Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) ir jos valdymo sričiai priklausančių 20-ies įstaigų, įmonių darbuotojų ir jų giminaičių, kurie 2020 m. deklaravo pasėlius tiesioginėms išmokoms gauti.
Nustatyta, kad 2020 m. 3607 ŽŪM ir jos valdymo sričiai priskirtų organizacijų darbuotojų ir jų giminaičių yra deklaravę pasėlius. Bendra Europos Sąjungos (ES) parama šiems asmenims viršijo 20,5 mln. Eur. Palyginkime: pernykštis „Auga Group“ pelnas buvo 2,72 mln. eurų, o pardavimo pajamos 19,48 mln. Eur. Čia tik pajamos, iš kurių reikia atmesti produkcijos pagaminimo savikainą. Ramūno Karbauskio „Agrokoncernas“ viešai duomenų neskelbia.
Valdininkai ar dalis jų tiesiog naudojosi tarnybine padėtimi. Apie tai visi žino dešimtmečius, net vienas iš Nacionalinės žemės tarnybos vadų už pernelyg įžūlų kėsinimąsi į europines lėšas išlėkė iš darbo. Tačiau niekas nekinta. Jei turi prieigą prie tarnybinių išteklių, tuo ir naudojiesi. Kiek širdis geidžia. Žmonės deklaruoja po 100 ir daugiau hektarų, o tai jau keliolika tūkstančių neapmokestinamų eurų „iš oro“.
Niekas neatsakė ir už Žemės ūkio ministerijos užmojus kurti darbo vietas kaime, kai realiai dešimtys milijonų eurų nukeliavo keturračiams ir automobiliams pirkti, nes paraiškų kriterijai buvo neaiškūs, atskaitomybė menka. Visuomenei tai neatnešė nieko.
„Žmonės už tuos pinigus pirko keturračius ir naujus automobilius. Užteko įsigyti verslo liudjimą, kad būsi pavežėjas, ir galėjai gauti iki 19 tūkst. eurų, už kuriuos galima įsigyti naują ar naudotą automobilį. Dabar kaimuose ūkininkai masiškai važinėja naujais automobiliais, o taksistais būti jie net neplanuoja. Milijonai buvo ištaškyti. Tiesiog taip perkami rinkėjai, nors ekonominių rezultatų jokių nesiekiame“, – piktinasi Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas.
Tačiau artėjo rinkimai ir šiuos projektus pasirašę tuometiniai žemės ūkio ministrai Giedrius Surplys bei Andrius Palionis dabar patogiai sėdi Seime.
Apie Nacionalinio stadiono statybas ir kaip vanduo į smėlį subėgusius šimtus milijonų negirdėjo tik tingus.
Tokių projektų, kuriems skiriami milžiniški pinigai, tačiau tiek skyrėjai, tiek ėmėjai puikiai supranta, kad naudos šios lėšos suteiks tik jų gavėjams (ar naudos suteikia skyrėjams, teoriškai turėtų išsiaiškinti dosniai finansuojamos įvairios spec. tarnybos), dešimtys, jei ne šimtai. Gal net daugiau nei trinkelių eilinį kartą už „europinius“ perklojamose provincijos savivaldybių centrinėse gatvėse. Į regionų vystymą taip pat investuotos milžiniškos lėšos, tačiau dauguma atveju tiesiog buvo sutvarkytos gatvės ir metai po metų mokami atlyginimai vietos veiklos grupių nariams.
Tai kam nors naujiena? Ne, tiesiog problemos ignoruojamos ir nesprendžiamos metų metais, nes visiems gerai ir patogu. Nauda visuomenei? Kam tai rūpi. Gerai, kad milijardų iš ES srautas neslopsta ir visada galime pigiai pasiskolinti.
Iš kitos pusės, pats valstybės aparatas buksuoja po įvairiausių pradedamų ir numetamų pakeliui reformų bei pakeitimų. Išreikalauti rezultato vis sunkiau. Tuo labiau kai patys politikai dažnai net nežino, koks tas rezultatas turi būti, ir tiesiog pacituoja kokios nors užsakytos strateginės vizijos postulatus, kuriais netiki patys tos vizijos rašytojai. Tiesiog reikėjo panaudoti pinigus, tai ir parašė, nes tiksliai žino, kad dokumentas keliaus į gilų stalčių.
Tik ES direktyvų mes priversti laikytis, nes jas rašome nebe patys, o tie, kurie dalija pinigus. Tai nėra blogai, nes tokie reikalavimai mus spaudžia sukurti vertę.
Išeitis iš šios pelkės? Ji seniai žinoma ir labai aiški. Mažinti lėšas skirstančių organizacijų skaičių ir sutvarkyti viešuosius pirkimus, kai jiems vykstant negrįžtamai pražūsta mūsų milijardai. Apie tai taip pat kalbėta labai seniai, tačiau poslinkių kol kas jokių. Šitai bent jau sumažintų praradimų mastą.
Kita dalis, kad politikai, nuo kurių priklauso šalies vystymasis, nusiims rožinius akinius ir pradės kitaip vertinti daugelį projektų, deja, mažai tikėtina. Politinė nauda visada nugalės racionalumą. Ne tik pas mus.
