Tik akies krašteliu dar kartą peržvelgus per tokį trumpą laiką valdančiųjų nuveiktų darbų sąrašą, nesunku suprasti Lietuvos žmonių pyktį, kuris atsispindėjo pastarųjų dienų įvykiuose prie Seimo. Smulkaus verslo diskriminavimas karantino metu, siekis žūtbūt priimti partnerystės įstatymą, pakeisti tradicinės šeimos sampratą, narkotikų dekriminalizavimo pastangos, bandymas įvesti dvikalbystę, apynasris žodžio laisvei – į viešąją erdvę paleidžiant virtualius patrulius, gaudančius „kitaip mąstančius“, rinkimų sistemos griovimas – užsimojus panaikinti vienmandates apygardas, Prezidentą rinkti ne žmonių valia, o balsuojant Seimui, slaptos lėšų iš Europos Komisijos pagalbos fondo dalybos apeinant Lietuvos regionus, kaimą ir žemės ūkį, tarytum nuo pandemijos nukentėjo tik didmiesčiai, bandymas atšaukti alkoholio prekybos, reklamos draudimus, planai kurti „Tūkstantmečio mokyklas“, iš daugiau kaip 1000 dabar veikiančių mokyklų paliekant tik 150 „elitinių“, o ką jau kalbėti apie nelegalių migrantų antplūdžio nesuvaldymą, problemą permetant pasienio savivaldybėms, ar privalomą skiepijimą. Smulkesnį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau liūdniausia tai, jog visų šių „svarbių“ darbų bendras vardiklis – supriešinti ir supykdyti Lietuvos žmonės.
Kas gi atsitiko? Kodėl nebeužtenka visiems vietos po saule? Atsakymas vienas – su žmonėmis valdžia tiesiog nesikalba. Ar suvokiant, jog sumanymams žmonės nepritars, tai ir klausti tų „runkelių“ nėra prasmės? Smerkti kitaip manančius yra paprasčiau? Kaip ir taikyti dvigubus standartus?
Su žmonėmis nekalbėti buvo nuspręsta ir Lietuvą užplūdus nelegaliems migrantams. Valdantiesiems buvo nė motais, jog pabėgėliai gyvens miestelio centre, tarp mūsų gyventojų, šalia besimokančių vaikų. Žmonių nepasitenkinimas buvo palydėtas atsainiu „savo sprendimo nekeisime“.
Mūsų žmones pykdo ir pabėgėlių išlaikymui skirtos lėšos. Ir vėl vyksta žmonių supriešinimas. Reikalaujama būti tolerantiškiems? Tačiau žmonėms neleidžiama kalbėti apie problemas, apie tai, kam jie nepritaria, kas nepatinka. Sprendimai buvo priimti vienašališkai, nesitariant su žmonėmis, o tai, manau, yra pavojinga, nes tyla subrandina neapykantą.
Šalia mūsų visuomet gyveno kitaip mąstantys, įvairios seksualinės mažumos, bet būtent pastarosios savo reikalavimus juos toleruoti perkėlė į politinę darbotvarkę. Žodžio laisvė atsidūrė valdančiųjų rankose, o visi, manantys kitaip, savo nuomonę turi pasilaikyti sau, antraip laukia baudos ar kitos pažabojančios nuomonę priemonės. Tačiau baudžiami tik pasisakantys prieš seksualinių mažumų atstovus. Bauda siekia net 2 tūkst. eurų. Ar teko girdėti, kad būtų nors kas nubaustas pasisakęs prieš tradicinių vertybių atstovą?! Žmonės supriešinami, skatinamas pyktis.
Žmonių suskaldymas ir supriešinimas įvyko ir sprendžiant vakcinavimo nuo COVID-19 klausimą. Ar viskas buvo padaryta, kad žmones pasiektų informacija apie vakcinavimo svarbą? Europinis sutarimas dėl žmogaus teisių ir vakcinacijos laisvanoriškumo yra išreikštas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos dokumente, raginant valstybes „užtikrinti, kad piliečiai būtų informuojami, jog vakcinacija nėra privaloma ir kad niekas nepatirs politinio, socialinio ar kitokio spaudimo skiepytis, jei jis nepageidauja to daryti“, o taip pat „užtikrinti, kad niekas nebus diskriminuojamas dėl to, kad nebuvo paskiepytas dėl galimo pavojaus sveikatai arba dėl to, kad nenorėjo vakcinuotis“. Tačiau Ingridos Šimonytės Vyriausybė daro viską atvirkščiai – prievarta bando atsverti savo negebėjimą šviesti, informuoti žmones.
Lengvai išsprendžiamų klausimų, ypač tokiomis opiomis temomis, nėra. Visuomenės brandumą parodo tai, kad žmonės nori kalbėtis. Vengiant diskusijų tampama priešais. Svarbu nepamiršti, jog nė viena diskutuojanti pusė nėra tokia autoritetinga, kad galėtų grubiai primesti savo nuomonę ar kategorišką sprendimą vienu ar kitu klausimu. Tai ir yra tolerancija. Tai ir yra išmintis. Vieni kitus turime gerbti, bet ne žeminti ar bausti už kitokį požiūrį. Savo skirtingus požiūrius turime aiškintis žodžio laisvės, pagarbos vienas kitam principais – stengtis susikalbėti, o ne vengti bet kokios diskusijos. Tačiau savo rankose turint valdžios svertus ir galią, sprendimai tapo vienašališki.
Valdančiųjų komunikacijoje su gyventojais klaidų padaryta pernelyg daug. Johanas Volfgangas Getė yra pasakęs: „Kiekvienas girdi tik tai, ką supranta“. Jei valdantieji nesistengs su žmonėmis kalbėtis, diskutuoti, išaiškinti situacijos, išklausyti jų nuomonės, informuoti ir ieškoti visiems pusėms priimtino sprendimo, nieko pasiekti nepavyks. Įvykiai prie Seimo tai ir parodė – ir tolerancija turi ribas.