Įsiutusi dėl Lietuvos sprendimo Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę, Kinija atšaukė savo ambasadorių Lietuvoje ir pareikalavo, kad tokį pat žingsnį padarytų ir Lietuva. Pekinas taip pat pagrasino, kad Lietuvos veiksmai neliks be skaudžių pasekmių.

Didelė tikimybė, kad praėjusią savaitę paskelbta informacija apie kibernetinės atakos metu iš Užsienio reikalų ministerijos pavogtą informaciją, pažymėtą grifu „slaptai“, įvykdyta Pekino. Tiesa, Krašto apsaugos ministerija teigia, kad duomenys pavogti dar pernai lapkritį ir tai atliko su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejami programišiai.

Kaip ten bebūtų, Kinijos kibernetinio karo pajėgumai yra milžiniški. Nuo jų nukentėjo daugelis pasaulio šalių, įskaitant ir JAV. Įdomu, kad praėjusią savaitę vykdytos kibernetinės atakos laikas sutapo su Kinijos pareiškimu apie ambasadorius atšaukimą.

Praėjusią savaitę Kinijos valdžios poziciją atstovaujantis anglakalbis leidinys Global Times redakciniame straipsnyje pasiūlė Pekinui kooperuotis su Maskva ir kartu su Rusija „nubausti Lietuvą“.

Gerai, kad Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai nėra labai intensyvūs ir Pekino rankos smogti Vilniui dar skaudžiau yra per trumpos. Kinijos komunistų noras keršyti Vilniui yra, bet be kibernetinių atakų, kitų galimybių mažai. Kita vertus, kai antra pagal dydį pasaulio ekonomika susikooperuos su vienuolikta, tai 85 pasaulio ekonomikai gali ateiti „maksimalių išbandymų“ metas.

Lig to būtų mažai, kita reikšminga problema, iškilusi praėjusią savaitę, tai pasirodžiusios žinios, kad Lietuvos veiksmai, siekiant stabdyti iš Baltarusijos plūstančių nelegalių migrantų srautą į šalį, daliai tarptautinių organizacijų labai nepatinka. Panašu, kad, jų manymu, Vilnius ne tik neturėtų naudoti nelegalių migrantų išstūmimo politikos, bet tokie veiksmai pažeidžia žmogaus teises ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.

Kitaip sakant, trys, trisdešimt ar trys šimtai tūkstančių migrantų turėtų būti besąlygiškai priimami, neatsižvelgiant į tai, kad tai nerealu. Lietuva to negali įvykdyti ir nedarys.

Kitaip sakant, trys, trisdešimt ar trys šimtai tūkstančių migrantų turėtų būti besąlygiškai priimami, neatsižvelgiant į tai, kad tai nerealu. Lietuva to negali įvykdyti ir nedarys. Nepaisant to, šalies diplomatams artimiausiu metu teks Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Europos Taryboje, Jungtinių Tautų įvairiuose padaliniuose ir tarptautinėje žiniasklaidoje nenuilstamai aiškinti, kodėl Vilnius elgiasi taip, kaip elgiasi.

Problemas kelia ir šalyje esantys neteisėti migrantai. Praėjusį antradienį neramumai kilo Rūdninkų poligone, kur apgyvendinti neteisėti migrantai. Anot migrantų, poligone blogos gyvenimo sąlygos, duodamas neskanus maistas ir netinkamas vanduo. Migrantai jaučiasi nelaisvi.

Kilusių riaušių metu įsisiautėjusius atvykėlius pareigūnai buvo priversti tramdyti ašarinėmis dujomis. Dalis užsieniečių pabėgo iš stovyklos, tačiau greitai buvo sulaikyti.

Kaip žinia migrantų krizę sukėlė Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka. Diktatorių erzina Lietuvos valdžios politika Baltarusijos režimo atžvilgiu. Baltarusijai nepatinka Vilniaus retorika Minsko atžvilgiu, o dar labiau pyktį kelia įvairios ES ir JAV įvedamos skaudžios ekonominės sankcijos.

Pradžioje nutarta keršyti užtvindant Lietuvą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, Irako ir Afrikos srautu. Kadangi Lietuva pradėjo nebeįsileidinėti nelegalių migrantų į savo teritoriją, o juos grąžinti į Baltarusiją, tikėtina, kad tęsdama hibridinį karą Baltarusija imsis naujų priemonių. Bus ieškoma Lietuvai skaudžių vietų ir smogiama į jas.

Lukašenka tarsi neadekvatus asmuo, kuris vasarą bėgioja po sausą mišką ir mėto degančius degtukus ant žemės. Lietuvos valdžiai belieka iš paskos lakstyti su vandens kibiras ir gesinti beužsiliepsnojančius gaisrus. Taip vykdant hibridinį karą Minskas įgauna akivaizdų pranašumą, nes gesinti gaisrus yra gerokai sunkiau, nei juos kurstyti.

Kišti Lietuvai pagalius į ratus Minskas gali pasitelkti ir Maskvą. Tokiu atveju hibridinių atakų prieš Lietuvą galimybės ir apimtys dar labiau išauga Vilniui sukeliant papildomas problemas.

Žinoma, didžiausia problema – tai Lietuvos visuomenės susiskaldymas dėl vakcinacijos nuo Covid - 19. Siekdama stabdyti epidemijos plitimą šalyje, rugpjūčio pradžioje vyriausybė pareiškė, kad visi turi skiepytis, o kas nesiskiepija, tas turi patirti valstybės represinio aparato nemalonų poveikį.

Pradžioje paskelbta, kad gyventojai, neturintys galimybių paso, negalės eiti į kavines, restoranus ir barus. Negalės naudotis viešbučių, kino teatrų, sporto klubų paslaugomis. O nuo rugsėjo vidurio galimybių pasas taps privalomas norint lankytis didžiuosiuose prekybos centruose, grožio salonuose ar važiuojant viešuoju transportu. Nepasiskiepiję galės lankytis tik nedidelėse būtiniausių prekių parduotuvėse.

Vidaus reikalų ministerija pradžioje taip pat siūlė, kad nuo rudens visi, kas nepasiskiepijo ir susirgo, už gydymą turėtų susimokėti patys. Be to, įėjimas į sveikatos priežiūros įstaigas planinėms paslaugoms gauti būtų galimas tik turint neigiamą 48 val. testą, persirgus ar pasiskiepijus.

Vėliau dalis pradinių ketinimų buvo atšaukti, bet tai praėjusį antradienį išprovokavo mitingą prie parlamento. Mitingas praėjo taikiai, bet jam pasibaigus dalis žmonių užblokavo Seimą. Galiausiai viskas išvirto į riaušes.

Kokias tarpines išvadas galime padaryti?

Vasarą, daugelio atostogų metu ir dar darbo dieną, toks didelis fizinis žmonių susibūrimas rodo, kad vakcinacijos ir laukiančių apribojimų klausimas nemažai daliai visuomenės yra prioritetinis.

Pirma. Vasarą, daugelio atostogų metu ir dar darbo dieną, toks didelis fizinis žmonių susibūrimas rodo, kad vakcinacijos ir laukiančių apribojimų klausimas nemažai daliai visuomenės yra prioritetinis. Lengva užpakalio nepakėlus internete rašyti komentarus ir dėstyti savo poziciją. Gerokai sunkiau virtualias nuomones paversti fiziniu veiksmu.

Vienas asmuo, praėjusiuose Lietuvos prezidento rinkimuose dirbęs vieno iš kandidatų štabe, privačiame pokalbyje yra pastebėjęs, kad Feisbuke išakyta pozicija nelygu fiziniam veiksmui. Socialiniame tinkle gali sulaukti tūkstančio ir daugiau paspaudimų patinka, bet tai pavirs vos dviem fiziniais parašais.

Derėtų pripažinti, kad į mitingą prieš „pusiau prievartinį“ skiepijimą Vilniuje susirinko tikrai didelis skaičius žmonių. Tikėtina, kad dar didesnis skaičius taip, kaip ir mitinguotojai, mąstančių neatvyko. Tad bendras skiepytis nenorinčių asmenų skaičius šalyje yra didelis. Net labai didelis. Numoti į juos ranka ir ignoruoti valdžiai neišeis. Reikės dirbti su jais, o valdžios pasirinktas botago metodas yra kontrproduktyvus. Reikia ieškoti naujų būdų.

Antra. Jailio universiteto profesorė Amy Chua 2018 metais išleido knygą Politinės gentys: grupinis instinktas ir valstybių likimas (angl. Political Tribes: Group Instinct and the Fate of Nations). Ji įrodinėja, kad politikoje ir jos sprendimuose ypač didelį vaidmenį vaidina žmonių suskirstymas į politines grupes. Grupė tampa sudėtinė žmogaus tapatybės dalimi.

Dieną po mitingo, žvelgiant į socialinius tinklus, neapleido įspūdis, kad nemažai daliai vartotojų privalomu politinio lojalumo gestu tapo ištikimybės prisiekimas savo palaikomai grupei. Mitingo šalininkai reiškė solidarumą su mitingo dalyviais. Priešininkai – kritiką. Abejose pusėse bendras vardiklis – nevengimas kitą pusę pašiepti, įžeisti, priklijuoti etiketę.

Vakcinacijos šalininkai vos ne tobulai įvaldė limpančių propagandinių etikečių klijavimo techniką. Antivakseriai, plokščiažemiai, tamsuma – pagrinde tokie epitetai klijuojami visiems vakcinuotis nenorintiems. Pastarieji atrado taip pat efektyvų būdą kitai pusei priklijuoti gerai limpančią etiketę. Tuos, kurie palaiko neskiepijusiems žmonėms įvedamus ribojimus, imta vadinti fašistais.

Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teigimu, protesto akcijoje prie Seimo kai kurių protestuotojų naudoti Holokausto simboliai yra neadekvatūs. Negalima lyginti Holokausto sąlygų su planuojamais gyvenimo nepatogumais nepasiskiepijusiems.

Lietuvos valdžios veiksmus prilyginti nacių taikytam holokaustui istoriškai yra neteisinga, bet propagandiškai labai efektyvu. Kai į tave metamas „fašistinis mėšlas“, nereaguoti neišeina. Turi paaiškinti, kad tai neteisinga ir netikslu, bet aiškindamas tuo pat metu ir paskleidi dalį informacijos, kuri yra naudinga tau etiketes klijuojantiems. Fašisto etiketė yra skaudi ir veiksminga, o tai įrodo valdžios atstovų pasisakymai šiuo klausimu.

Trečia. Lietuva yra susiskaldžiusi. Pasirinkimas yra arba tas, arba kitas. Idėja, kad Lietuvoje vietos užteks visiems, šiame konflikte laidojama nuo pat pradžių. Viskas pateikiama – arba su mumis, arba prieš mus.

Blogiausia yra tai, kad konfliktas pateikiamas kaip neišvengiamas pasirinkimas tarp vieno ir kito. Tarpinio varianto nėra. Perkeltinai situaciją būtų galima palyginti kaip pasirinkimą tarp dviejų maisto rinkinių. Vienoje pusėje yra už vakcinavimą, už ES ir NATO, už gėjų partnerystę, už modernumą. Kitoje – už tradicinę šeimą, prieš ribojimus nepasiskiepijusiems, prieš ES ir NATO, ir t.t. Negali rinktis kažką vieno iš vieno rinkinio, o kitą – iš kito. Turi imti visą komplektą.

Taip pristatant padėtį stumiame save į kampą. Rinkimuose žmogus rinksis ne iš vieno ar kito paketo, o iš to, kas jam svarbiausia. Kažkam svarbiausia nekvestionuojama šalies narystė NATO ir ES. Kažkam – galimybė nesiskiepyti. Viskas gali baigtis tuo, kad kituose rikimuose daug balsų gali surinkti tie, kas prieš NATO ir ES.

Tai atsitiks ne todėl, kad šalyje yra didelė ir reikšminga visuomenės dalis, nusiteikusi prieš šias sąjungas. Paprasčiausiai tokios politinės jėgos surinks visus Šeimų maršo ar prieš skiepijimą nusiteikusių žmonių balsus.

Dar vienas dalykas, kurį atskleidė mitingas prie Seimo, tai besiskiepijančių ir nesiskiepijančių nenoras kalbėtis ir girdėti vienas kito. Kai konfliktuojančios pusės nesikalba, ankščiau ar vėliau jos ima atvirai konfliktuoti. Faktas, kad mitinguotojai atsisakydavo bendrauti su tradicine žiniasklaida, yra blogas ženklas.

Ketvirta. Dar vienas dalykas, kurį atskleidė mitingas prie Seimo, tai besiskiepijančių ir nesiskiepijančių nenoras kalbėtis ir girdėti vienas kito. Kai konfliktuojančios pusės nesikalba, ankščiau ar vėliau jos ima atvirai konfliktuoti. Faktas, kad mitinguotojai atsisakydavo bendrauti su tradicine žiniasklaida, yra blogas ženklas. Blogiausia ne tai, kad tai rodo, jog jie nepasitiki tradicine žiniasklaida. Daug blogiau, kad neaišku, kur bus ta vieta, kur skirtingų pozicijų asmenys galės taikai kalbėtis. Kur bus galima išgirsti kito nuomonę ir išsakyti sająją?

Nesant tokios aikštelės, labai sunku sumažinti visuomenėje tvyrančią nesantaiką. Kiekviena pusė girdi tik tai, ką nori girdėti. Teisingi tik jos pusės argumentai, o kiti – jei ne priešai, tai išorinių jėgų suklaidinti naudingi idiotai. Vietoj situacijos deaskalavimo, klimpstama giliau.

Esant visuomenės suskaldymui, strateginiai ir ilgalaikiai valstybės sprendimai tampa nebetvarūs. Šiandien tie sprendimai galios, bet po 4 metų ateis kiti ir juos pakeis. O po to situacija vėl apsivers.

Valdžia negali visų problemų spręsti vienu metu. Žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos hibridinis karas, kibernetinės atakos, rudens moksleivių ir studentų grįžimas į klases ir auditorijas, o kur dar nenumatyti ateityje iškilsiantys spręstini dalykai. Visko per daug ir viskas vienu metu. Turi atsirasti prioritetai.

Žiūrint į netolimą ateitį panašu, kad rimčiausias iššūkis bus iš rytų. Kinijos, Rusijos ir Baltarusijos aljansas gali sukelti tokias problemas, prieš kurias 2021 metų rugpjūčio 10 dienos riaušės prie Seimo pasirodys kaip lengvas pasivaikščiojimas. Prioritetas turėtų būti siekis kaip galima greičiau nuraminti aistras Lietuvoje. Kovoti su išorės priešais ir tuo pat metu turėti milžiniškas įtampas viduje yra ne variantas.

Tikėkimės, kad iki rudens vidurio Lietuvoje bus pasiektas kolektyvinis imunitetas ir planuojamų apribojimų neskiepytiems įvesti nereikės. Tokiu būdu bent vienas rimtas klausimas bus išbrauktas iš spręstinų klausimų sąrašo. Dėmesį galėsime sutelkti į iš išorės ateinančias grėsmes.