Melas liejosi laisvai. Apie du skirtingus mitingus – „taikųjį“, kuriame buvo demonstruojamos ypač tolerantiškos kitaminčiams kartuvės, grasinama visiems, kas ne su jais, užpuldinėjami tik žurnalistai ir Seimo nariai, ir „riaušes“ – su iš Sirijaus žvaigždyno kažkaip netikėtai puidokiškai greitai nutūpusiais „provokatoriais“, smurtaujančiais pareigūnais su sulaužytomis galūnėmis ir taikiais smogikais su Hitlerio aprozdėliu, kuriems nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Lietuva su paties aukšto ir gražaus Nausėdos padėjimu kelias dienas bus išgyvenusi grynąjį Orwellą. Gėris – tai blogis. Taika – tai karas. Melas – tai tiesa.
R. Valatka

Lietuva su paties aukšto ir gražaus Nausėdos padėjimu kelias dienas bus išgyvenusi grynąjį Orwellą. Gėris – tai blogis. Taika – tai karas. Melas – tai tiesa.

Juoda – tai balta. Orwello „1984-ųjų“ sarkazmą – tik be jokio sarkazmo – kartojo Prezidentas ir jo patarėjos, garbūs filosofai ir kiti vertybių mainuose įstrigę gerieji žmonės. Tai buvo daroma taip masiškai ir taip vertybiškai, kad per tas kelias dienas po riaušių bene būsim sukūrę antrą Orwellą. Lietuvišką – forma, bolševikinį – turiniu.

Skiepai – tai mirtis. Laisvo užkrėtimo koronavirusu pagreitis – tai sveikata ir imunitetas. Mokslas – tai tamsa. Kepenio prietarai ir šarlatanystė – tai mokslas. Riaušės – tai taikus mitingas. Smurtas prieš žurnalistus, Seimo narius ir pareigūnus – tai tolerancija kitaip mąstantiems.

Lietuvos patriotų, ūkininkų, mokytojų ir profesūros trėmimai į Sibirą – tai prasivėdinimas gryname ore. Sausio 13-oji – tai, kai savi šaudė į savus. Laisvės gynėjai ir partizanai – tai banditai.

Nelegalus Lietuvai kolchoziškai dosniai siunčiantis, savo žmones žudantis ir luošinantis monstras Lukašenka – tai lietuvių liaudies draugas. O monstras – tai V.Landsbergis. Ir taip, žinoma, Šimonytė. Konservatoriai – tai karas. Karbauskis – tai taika. O, Putine raudonasai, tu turbūt irgi taika?

Rusijos šnipas A.Paleckis, Kremliaus politinį prieglobstį nuo Lietuvos teisingumo gavęs Uspaskichas, tremties atminimą niekinantis Lekstutis – tai Lietuvos patriotai. Valstybės Prezidentas – tai kokių 9-10 m. gavrošas, paslaugiai padavinėjantis Putlerio tituškoms akmenis, mėtomus į valstybės pareigūnus.

Gražulis – tai pavyzdingas tradicinės šeimos vyras ir tėvas. Neries pakrantes prie Seimo masiškai apmyžę taikių riaušių dalyviai, kaip ir po ligonines pandemijos pradžioje agresyviai landžiojusios Račkova su podružke Adelina – tai pavyzdys jaunimui.

Policininkai – tai tvarkos drumstėjai. Akmenys į pareigūnus – tai popierinės gervės, sulankstytos minint Nagasakio atominio bombardavimo metines. Pravieniškių profesionalai – N kartų teistas Lobovas, „Vilniaus brigados“ torpeda Gibonas ir šmikinių vadeiva Kestorius – tai tvarkos tautos mitinguose ir gatvėse apaštalai.

Vagys, banditai, šiaip tituškos ir teisti celofaniniai sukčiai – tai Konstitucijos garantai ir kovotojai už mūsų ir jūsų laisvę.
R. Valatka

Vagys, banditai, šiaip tituškos ir teisti celofaniniai sukčiai – tai Konstitucijos garantai ir kovotojai už mūsų ir jūsų laisvę.

Kaune merginą išprievartavusį banditą Čeponį okupantai kelias mūsų moksleivių kartas vertė garbinti kaip Sovoko sąjungos didvyrį. Elitas tą banditą nepelnytai išmėžė į istorijos šiukšlyną.

Panevėžio mokytojai, įsidėmėkite Šmikinių gaujos vadeivos Vaitiekūno-Kestoriaus vardą. Kas žino, gal šio riaušių „didvyrio“ portretas greitai puoš mokyklų istorijos kabinetus.

Riaušėse prie Seimo reiškęsis gangsteris – tinkama persona pakeisti prievartautoją Čeponį. Už turto prievartavimą sėdėjo 8 metus. Per garsiąsias 1996 m. Kūčias „Svainijos“ parduotuvėje buvo sunkiai sužeistas buržuazinio nacionalisto R.Okuličiaus, kuris 4 reketininks nukovė, o 4 sužeidė.

Kuo ne „didvyris“? Tik vat atsišaudyti nemoka. Tai kaži, ar išlaikys riaušių filosofės egzaminą taip, kaip Celofanas?

Riaušių prie Seimo dalyvis ir VDU gimnazijos neapskundžiamas herojus, triskart teistas, o ketvirtas irgi ne už kalnų, Kandrotas-Celofanas – tai kovotojas su korupcija. Iš jo mokysis tik niekada neskaityta Konstitucija ir įstatymais grįstos ateities Lietuvos sutvarkytos kartos.

2008 m. būsimasis Celofanas nupirko bendrovę, užregistravo ją benamio vardu ir lizingu įsigijo vilkikų už 3,5 mln. Lt. Iš valstybės čia pat susigrąžino 620 tūkst. litų PVM, o po to px. Elito policijos ir teismų neteisingai apkaltintas ir suvyniotas į Pravieniškių zoną, kyla į Sovoko šventuosius.

Dabar privalu atsišaudyti. Smurtas – tai artimo meilė. Artimo meilė – tai leftistų išmislas. Kuo daugiau iš valstybės pavogs Celofanas – tuo mažiau liks elitui.

Vagys ir banditai – tai Lietuvos žmonės. Kaip ir Paleckis, Ragelskis, Lekstutis, Vinogradovas su tūla Pročkailo iš Nuajosios Vilnios. Su kuriais Seimo daugumai įsakmiai liepia dialoguoti garbingas seniausio Rytų Europoje universiteto filosofijos profesorius, bet Seimo dauguma tokia buka – nesikalba su tikraisiais Lietuvos žmonėmis.

Konservatoriai S.Jovaiša ir A.Navickas pabandė. Vieno automobilį teks vežti į autoservisą (net CSKA to nebūtų išdrįsusi po jo tritaškio paskutinę sekundę 1985-aisiais), kitas buvo išvadintas kiaule. Tradiciškai tolerantiškai – tik už išvaizdą. Dialogas nebėra dviejų ar kelių diskutantų pokalbis apsikeičiant mintimis apie einamąjį politikos momentą.

Dialogas – tai prisidavimas ant ešafoto su kartuvėmis, kur Sovoko diedai-stribai ir agresyvios ciocės mėtys akmenis, pils ant galvos žemes ir jogurtą, laužys tavo automobilį, o tu, nutaisęs progą, kai Pravieniškių šestiorkės, pavargusios nuo akmenų mėtymo ir rusiškų keiksmažodžių krušos paims taimautą nuleisti išsrėbtą bambalį, bandysi kuo nuolankiau ir garsiau išspausti „esu kaltas, kad kasiau tunelį į Bombėjų, muškit mane dar stipriau.“

Viskas keičiasi šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje. Filosofai irgi. Užuot įprastai kėlę mūsų būties klausimus, dabar jie buitiškai duoda aiškius nurodymus teisėtai valdžiai, kaip ši turinti patogiau sulįsti saujelei padugnių ten, kur nesueina.
R. Valatka

Viskas keičiasi šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje. Filosofai irgi. Užuot įprastai kėlę mūsų būties klausimus, dabar jie duoda aiškius buitinius nurodymus teisėtai valdžiai, kaip ši turinti patogiau sulįsti saujelei padugnių ten, kur ir aniems nesueina.

Padugnių tikslas visada buvo tas pats – išplauti visuomenės pagrindus. Sukeisti vietomis tiesą ir melą, gėrį ir blogį. Padugnės – banditai ir prie jų prisiplakę frustruoti intelektualai – neturi, o ir negali turėti jokių kitų argumentų, kaip tik su ultragarsu besiribojantį spiegimą ir smurtą santykiu 10 prieš 1 kaip minimum.

Spiegianti gauja su kriminaliniais elementais – tik gauja, net jei ir yra papuošta filosofinėm uogom ir pigiais juvelyriniais inkliuzais. Padugnės yra tik padugnės. Jos neturi šansų laimėti jokių rinkimų. Todėl vis aršiau bando išmušti visuomenę iš pusiausvyros.

Ne kiekvienas geras žmogus pajėgus atlaikyti per ausis einantį spiegimą ir smurtą. Dažnas linkęs užleisti durniui kelią. O dar juk atsiranda „taikdarių“, pezančių kažką apie dialogą su banditų prifarširuota minia. Tai nėra nekalta. Tai – bandymas žūtbūt įkalbėti ligą sveikam.

Istorija primena: banditams kartais tai pavyksta. Rusijoje – ne t dukart per šimtmetį – 1917 ir 2000 metais. Tai tapo viso pasaulio galvos skausmu. Valdžią Rusijoje užgrobusi banditų gauja išplovė visuomenės pagrindus ir jų okupuotoje Lietuvoje. Vokietijoje – 1933-aisiais. Baltarusijoje šitas maras sugrįžo 1994-aisiais. Vengrija ir net Lenkija arti to paties.

Kad ir menka ta gauja, jos spiegimo ir smurto negalima nuvertinti. Bet ir pervertinti yra pavojinga.
Visus tuos kartus, kai banditams pavyko primesti visuomenei zonos „vertybes“ – sukeisti gėrį ir blogį, melą ir tiesą vietomis, tai būtų buvę neįmanoma be rašytojų, filosofų, profesorių, karininkų, verslininkų, parlamentarų ir net neadekvačių prezidentų. Koks, pvz., Vokietijoje buvo feldmaršalas Hindenburgas.

Neadekvatų svarbioms pareigoms prezidentą dabar turi ir Lietuva.

„Ar mes tebesame krikščionys? – su nerimu klausia kardinolas A.J.Bačkis. – Krikščionys savo vardą gavo iš Kristaus, kuris paliudijo koks turėtų būti žmogus. Ne maršais ir politine kova išgelbėsime šeimą, bet oriu susitelkimu, pagarbiu dialogu ir, visų pirma, krikščioniško gyvenimo liudijimu. Pyktis niekuomet neatnešė nieko gero, o tik destabilizavo visuomenę ir kraštą. Lietuvos laisvė buvo iškovota oriu žmonių susitelkimu, malda, giesme ir daina, o ne akmenimis ir kartuvėmis.“

Kardinolas ragina skiepytis, cituoja Vatikano dukumentus. Prašo lietuvių neapgalvotai nesukeisti vietomis gėrio ir blogio, kad ir kaip garsiai spiegtų to trokštantieji. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina. O ne priešingai.
R. Valatka

Kardinolas ragina skiepytis, cituoja Vatikano dukumentus. Prašo lengvabūdiškai nesukeisti vietomis gėrio ir blogio – kad ir kaip garsiai spiegtų to trokštantieji. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina. O ne priešingai.

Praėjo trys paros. Kardinolas Bačkis tebestovi vienišas. Vyskupai ir filosofai, krikščionių bažnyčios ir universitetų katedros, tūkstančiai gerų žmonių tyli, susigūžę nuo staugimo laukia, kaip čia bus.