Tas nenugalimas noras ir veržimasis kariauti su visais ir dėl visko yra įspūdingas, tarsi narkomano išradingumas prasimanant pinigų eilinei dozei. Ir lygiai tiek pat keliantis nerimą. Nes taip, kaip narkomanas griauna savo bei artimųjų gyvenimus dėl savo priklausomybės, taip ir konservatorius apsėdusi manija Lietuvai, švelniai tariant, padeda mažai.
„Vertybinė politika“ tėra šešėlių teatras
Užsienio politiką visada supratau kaip mūsų šalies interesų tąsą už šalies ribų. Paprastai tariant, santykius su kitomis valstybėmis mezgame ir palaikome tokius, kurie mums yra naudingi. Žinoma, pasaulis nėra toks paprastas, jog ant lėkštutės tiektų paprastus pasirinkimus, todėl priimant sprendimus visada reikia remtis šaltu protu bei galimų pasekmių modeliavimu.
Na, bet racionalią užsienio politiką mes jau seniai esame pakeitę šešėlių teatru, kurį vadiname „vertybine užsienio politika”. Nepulkite purkštauti dėl vertybių išsižadėjimo, nes ši politikos forma nieko bendra su vertybėmis neturi. Dar blogiau, ji maskuoja mūsų politikų nepilnavertiškumo kompleksus, kompetencijos trūkumą ar tiesiog elementarų kvailumą.
Jums reikia pavyzdžių? Jungtinių Tautų asamblėjoje teikiama rezoliucija dėl padėties Kuboje su reikalavimu atšaukti JAV taikomą embargo. Didžioji dalis, taip pat ir Lietuva, balsuoja UŽ rezoliuciją. Lygiai po dviejų savaičių į Seimo salę atkeliauja rezoliucija, smerkianti Kubos režimą, kurį Seimo valdantieji vieningai palaiko.
O dar po savaitės mūsų užsienio reikalų ministras teikia dvišalių ekonominių santykių susitarimą su Vietnamo socialistine respublika, kurios režimą Humans Rights Watch (tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija) kaltina persekiojant ir susidorojant su žiniasklaida bei opozicija. Seimo valdantieji, žinoma, nė neprisimerkę dėl tokių vertybinių viražų susitarimui pritaria.
Maža tariamos „vertybinės” veidmainystės? Imkime Turkiją. Recepas Erdoganas pastaruoju metu silpnai laikosi reitinguose, o opozicija auga. Kairioji kurdų HDP reitinguose užima trečią vietą. Praėjusių metų pabaigoje suimami ir įkalinami daugiau kaip 30 partijos lyderių, juos kaltinant dalyvavus protestuose, vykusiuose prieš šešerius metus. Ką daro mūsų „vertybininkai”, pavyzdingai šuoliavę į Gruziją ginti tenykštės opozicijos? Lygiai taip pat pavyzdingai tyli.
Gana tų pavyzdžių, nes ir skaitytojo neverta apsunkinti, o ir įrodymų pakanka.
Apspardyti latviai ir gruzinai
Grįžkime prie karo temos, nes šiuo klausimu per pastaruosius metus šį bei tą nuveikėme. Prisiminkime Astravą ir baltarusišką elektrą. Priėmėme įstatymus dėl jos nepirkimo, o štai kaimynai latviai – ne. Mūsų karingieji vertybininkai, žinoma, netruko užsipulti latvių dėl išdavystės ir pataikavimo Baltarusijos režimui. Į tai gavo greitą atsakymą: apsiraminkite, mažiau diktuokite ir daugiau tarkitės su kaimynais. Santykiai su kaimynais, žinoma, nepagerėjo.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygio Pavilionio epopėja grasinant Gruzijos oficialiai valdžiai JAV sankcijomis per savo draugus Senate dėl Gruzijos dešiniosios opozicinės partijos lyderio sulaikymo yra plačiai aprašyti žiniasklaidoje.
Mažiau aprašyta tai, kad Gruzija iš valstybės-draugės staiga virto negeidaujama Lietuvoje, nes Lietuva demonstratyviai nepageidauja šalyje matyti Gruzijos premjero. Kiek truks šis diplomatinis karas, nežinia, bet Rytų partnerystės programa be Gruzijos ir Moldovos (kuri ir taip paraštėse glaudžiasi) nebeturi jokios prasmės ir turi būti reformuota į Lietuvai svarbesnį bei politiškai aktualesnį „Liublino ketverto” formatą – Lietuva, Ukraina, Baltarusija, Lenkija.
Apspardę latvius ir gruzinus, sklandžiai atėjome ir iki Baltarusijos. Apie Lukašenką nėra ko ir kalbėti, visi viską matome ir suprantame. Kalbėti verta apie mūsų veiksmus. Mūsų politika Baltarusijos atžvilgiu primena amerikietiškąjį „chicken game“. Jo esmė – lygiu keliu vienas priešais kitą dideliu greičiu lekia du automobiliai ir tikimasi, jog kažkuris išsigąs ir pasitrauks.
Tik užsienio politika gali būti kuo tik nori, bet ne žaidimu. Į kaktomušą lėkėme gerą pusmetį, susikūrėme krizę, kokios seniai nematėme ir… nusukome pirmi, prabildami apie „dialogą su išankstinėmis sąlygomis“.
Įtariu, jog palikti galimybę dialogui, jei negali nuspėti režimo veiksmų, visada verta, tačiau juk daug maloniau pasišildyti „BBC World“ interviu metu ar būti paminėtiems kaip „kietos“ pozicijos šalininkais rytų kaimynų atžvilgiu.
Viena ranka glosto, kita neva baudžia
Kiek tas glostymas ir „kieta“ pozicija rytų politikos klausimais yra svarbus „užsieniams“, aiškiai parodo JAV ir Vokietijos susitarimas dėl sankcijų atšaukimo „Nord Stream 2“ projektui, kuriuo bus tiekiamos rusiškos dujos Vokietijai ir visai Europai, paliekant Ukrainą ir jos pajamas iš dujų tranzito užribyje.
Na, ir vyšnia ant torto yra Kinijos ambasadoriaus atšaukimas iš Lietuvos dėl mūsų planų steigti atstovybę Taivane. Kinija rimtai, kaip, beje, ir kitos didžiosios valstybės, žiūri į „vienos Kinijos“ principą, kuris nepripažįsta jokių etninių bei politinių separatizmų.
Taivano statusas tiek Kinijos, tiek pasaulio atžvilgiu yra itin specifinis. Oficialus Taivano pavadinimas – Kinijos respublika. Daug pasaulio valstybių turi neoficialius santykius su Taivanu dėl ekonominių, prekybinių ir kitokių priežasčių.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, JAV, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija pripažįsta Taivaną oficialiai dėl geopolitinių priežasčių ir įtakos pietryčių Azijos regione. Tačiau oficialius diplomatinius santykius turi vos šešiolika valstybių – tarkime, Hondūras, Haitis, Gvatemala, Belizas, Tuvalu ir... čia planuoja prisijungti ir Lietuva.
Jei kažkas nori pirštu badyti į JAV, tai galiu tik priminti romėnišką posakį – kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Net jei Kinija savo ekonomine, politine, diplomatine galia ir neprilygsta JAV, tačiau Lietuvai gyvenimą tarptautinėje arenoje apsunkinti gali smarkiai. Koks šio diplomatinio karo Kinijai paskelbimo tikslas, man iki šiol neaišku.
Diplomatiniuose frontuose – vien karai
Na, bet jei kažkas vis tiek nori lygintis į JAV, tiesiog atkreipsiu dėmesį į tai, jog įtampa dėl Taivano statuso kyla ir kils. Taivane yra įsikūrusi didžiausia ir pažangiausia pasaulyje mikrovaldiklių įmonė – Taiwan Semiconductor Manufacturing Company (TSMC). Ši įmonė užima beveik 80% pačių pažangiausių mikrovaldiklių pasaulio rinkos. Ji pagamina tai, ką tokie gigantai kaip AMD, Qualcom, NXP ir daugelis kitų sukuria savo laboratorijose.
Jei šios įmonės veikla būtų rimtai sutrikdyta, ištisi ekonomikos sektoriai patirtų milžinišką smūgį. Realybėje be šių svarbių komponentų nevyktų nei automobilių, nei išmaniųjų telefonų, nei 5G modemų, nei elementarių išmaniųjų mikrobangių, šaldytuvų bei daugybės kitų išmanių įrenginių gamyba.
JAV šiai įmonei davė pinigų, žemės bei reikalingus leidimus perkelti bent dalį gamybos į JAV, Arizonos valstiją. Kitaip tariant, mažiau klausykit, kas ką šneka, ir daugiau žiūrėkite, kur juda doleris. Įtampos kilimas pietryčių Azijoje kelia grėsmę JAV technologijų industrijoms, priklausomoms nuo gamyklų Taivane. Ir tai diktuoja racionalius ekonominius bei politinius sprendimus.
Bet Lietuva, žinoma, viską žino geriau ir eina priešinga kryptimi. Praėjo vos metai naujos valdžios, o jau kariaujame daugybėje diplomatinių frontų. Karo partijos statusas konservatorių neįžeis, jiems net patiks. To labiausiai ir reikėtų baimintis Lietuvai.