Mintis šiam komentarui gimė stebint drąsų bičiulio Olego Šurajevo performansą antradienio proteste. Jis prasideda tiesiogine referencija į prieš kelis metus pasirodžiusį Toddo Phillipso „Joker“. Džokeris (tik šį kartą ne Joaquinas Phoenixas, o Olegas Šurajevas) meta savo nuobodų ir beprasmį darbą ir eina sugriauti sistemos.
Bet čia palikime Olegą nuošalyje, nes jis yra tik tikrovės absurdą atskleidžiantis kinikas, gatvės filosofas ir visuomenės kritikas. Mums įdomiau tie, kurie Olego vaidmenyje ir provokacijoje turėjo įžvelgti savo veidus ir asmenybes. Mus domina Džokeriai.
Kokia yra Džokerio paslaptis? Džokeris pasirodo mums klouno kauke. Jis atrodo juokingas, absurdiškas personažas. Nepanašu, kad jis turi santykį su tikrove ar gali ją pakeisti. Jame neglūdi nieko daugiau nei kvaili pokštai, besislepiantys po plačia šypsena.
Bet J. Phoenixo Džokeris išties yra savo vidinius demonus sutramdyti bandantis žmogus, kuris socialinėje tikrovėje jaučiasi nevykėliu, nepripažintu, atstumtu, neįvertintu, nepelnytai gyvenimo daužomu žmogumi.
Jis glaudžiasi prie galios struktūrų ir autoritetų, bet nesulaukia tokio atsako, kokio norėtų, nesulaukia jų pripažinimo. Jis nori tapti nuomonės formuotoju, bet aukštesnės ar vidurinės klasės akyse yra tiesiog klounas.
Galiausiai vidinė kančia ir nesėkmių bei išorinio nepripažinimo įtampa atveda jį prie sprogimo. Staiga jis atranda, kad vienintelis būdas pakeisti pasaulį – smurtas ir destrukcija. Aš negaliu atrasti vietos šioje tikrovėje, aš esu neįvertintas ir išjuoktas, todėl dabar atėjo metas kerštui.
Slovenų filosofas Slavojus Žižekas viename savo esė yra pabrėžęs, kad Džokerio personažas negali būti apmąstomas be Batmano. Pirmasis funkcionuoja kaip pasipriešinimo impulsas vėlyvojo kapitalizmo siaubui, o antrasis yra didžioji kapitalizmo viltis. Stebuklingas nuolatinio atsinaujinimo, blogio/chaoso/netvarkos nugalėjimo ir tiesos vilties raktas.
O kas, jei mes įsivaizduosime Gotamo miestą be Batmano? Tik su Džokerio personažu. Juk Batmanas nėra reikalingas tam, kad susiformuotų Džokerio neapykanta. Didysis Džokerio tikslas – absoliuti destrukcija ir chaosas, sistemos griūtis, o Batmanas čia tik kliuvinys, nesusipratėlis, neapšviestasis, neturintis tos pačios skaudžios patirties, glūdinčios po klouno kauke. Jis net nereikalingas tam, kad įvyktų vidinė kova ir sprendimas.
Antradienio protestui vadovavo ir jį iki riaušių atvedė būtent tokia mūsų viešosios erdvės džokerių grupė. Kai kuriems jie ilgą laiką atrodė tiesiog klounai. Jie kasdien sulaukia pajuokos ir pašaipų. Bet kasdien taip pat nuosekliai augina neapykantą, keršto ir destrukcijos troškimą.
Jie buria tokius pačius nusivylusius ir gyvenimo nesėkmių įskaudintus sekėjus. Žada jiems revoliuciją, naująjį Maidaną, karą. Nesitraukite, kol viskas nepasikeis. Nesvarbu, kokios tavo politinės pažiūros, koks tavo išsilavinimas, kokia praeitis. Čia vietą atranda ir tautininkas, ir Paleckis. Ir moterys, ir vyrai. Ir manipuliatyvūs intelektualai ir manipuliuojami kvailiai. Keršto ir griausmingo pokyčio troškimas suvienija visus.
Jie neturi konkrečios politinės darbotvarkės, aiškių siūlymų, jiems nerūpi racionalumas ar situacijos tikrovė. Po trafaretiniais reikalavimais glūdi tiesiog pasipriešinimas ir pripažinimo noras. Į priekį juos veda slaptas noras sunaikinti, sugriauti santvarką, kurioje jie nesijaučia įvertinti, atradę savo vietą ir savo šlovę.
Nuo kelis kartus teisto ir niekur nedirbančio vaikino, rėkiančio policininkui į veidą, kad šis yra velnias ir okupantas, iki Jurgos Lago ir Nidos Vasiliauskaitės iš prezidento priėmimo, lipančių ant scenos ir su slapta baime, bet ir dar slaptesniu malonumu, vidiniu jauduliu kalbančių miniai, kuri rengiama smurtui.
Nuo garbingą mokytojos vardą valkiojančios ir tiesiog saviraiškos bei didžiosios mokinių klasės pasiilgusios mokytojos Astros iki Antano Kandroto-Celofano, Vaido Lekstučio aka Žemaičio ar Lauryno Ragelskio, sąmoningai lendančių į antivalstybinės veiklos rizikos zoną ir žinančių, kad tai vienintelė jų galimybė sužaisti didžiajame žaidime.
Visi jie genami daugiau ar mažiau atviro geismo naikinti, griauti, matyti siaubą žurnalistų akyse. Tų pačių žurnalistų, kurie jiems parodo pasaulį kitokį, nei jį nušlifuoja jų pažiūros. Kurie parodo kitokius faktus, nei diktuoja jų fanatiškas tikėjimas ar neapykanta.
Seimo nariai, žurnalistai, policijos pareigūnai buvo stumdomi, mušami ir įžeidinėjami ne todėl, kad atlieka savo pareigas. Jie tiesiog yra gyvas priekaištas šiems žmonėms. Jie atstovauja tą dabartinės tvarkos ir gerovės pasaulį, į kurį anie pabandė įsibrauti, bet jiems nepavyko. Ir todėl vienintelis šokis gali būti tik ant griūvėsių krūvos.
Sunaikinime, sudaužykime viską ir tuomet iškils naujieji politikai, naujieji žurnalistai, naujieji filosofai, naujosios mokytojos, kurie sukurs sistemą, kuri priims juos su visomis ydomis, kvailumu ir melu. Kurioje jie asmeniškai spręs, kas yra gėris, teisingumas, moralė, kas yra faktai, tiesa, vertybės. Kas turi teisę kalbėti, o kas turėtų patylėti, nes nesutelpa į jų pasaulėžiūros rėmus.
Antradienį vyko būtent toks Džokerių sukilimas. Ir jei ko išmokome iš filmų serijos, tai džokeriai keičiasi, bet Džokeris niekada nemiršta. Riaušės numalšintos, bet destrukcijos impulsas išlieka. Ir nėra jokio Batmano. Tik mes, laukiantys ir tikintys savaimine institucijų ar dabartinės santvarkos pergale prieš kurstomą chaosą.
