Ketvirtadienį buvo sulaikyti tik du negalūs migrantai, penktadienį ir šeštadienį – nė vienas, nors penktadienį dėl humanitarinių priežasčių Šalčininkų rajone leista į Lietuvą įeiti dviem Irako piliečiams – moteriai ir nepilnamečiui, jiems iškviesti medikai. Akivaizdu, jog Lietuva pajėgi kontroliuoti savo sieną, kad, nepaisant visų priekaištų, Lietuvos siena nėra atviras laukas, kurį nekliudomai gali praeiti kiekvienas norintysis.
Kita tiek pat džiuginanti žinia yra tai, kad Irako Civilinės aviacijos administracija pranešė, jog neterminuotam laikotarpiui stabdomi visi keleiviniai skrydžiai į Minską. Iš Irako į Baltarusijos sostinę skris tik tušti lėktuvai, parsigabenantys Irako piliečius atgal. Tai, kad potvarkį paskelbė valdžios institucija, reiškia, jog sprendimas galioja visoms Irako avialinijoms. Nutraukti skrydžiai nebus greit atnaujinami, o Irako valdžios demonstruojamas nepritarimas nelegaliai migracijai turėtų atbaidyti kai kuriuos potencialius sienos kirtėjus.
Migrantų srautų sustabdymas yra neabejotina Lietuvos sėkmė, nors dar per anksti pasipuošti laurais. Nereikia turėti jokių iliuzijų. Lukašenka laiko Lietuvą ypatingu priešu, kuris stengiasi destabilizuoti padėtį Baltarusijoje ir jį nuversti, įtikinti ES taikyti griežtesnes sankcijas, kurios kenks šalies ūkiui, blogins gyvenimo lygį, didins nepasitenkinimą jo valdymu, gal net sudrebins jo sostą. Esu tikras, kad Lukašenka nenuleis rankų mėgindamas Lietuvai sukelti naujų nemalonumų. Jo pastangos vaizduoti Lietuvos pasieniečius žiauriais smogikais nebus sėkmingos, bet jo valdžia ieškos kitų priemonių Lietuvai kenkti, vieną kitą veikiausiai sugalvos.
Vyriausybė, atskiri ministrai bei valdančiosios koalicijos nariai padarė nemažai klaidų. Vyriausybė neturėjo komunikacijos strategijos ir negebėjo užmegzti dialogo su vietos bendruomenėmis, savo kovinga retorika, kalbomis apie hibridinį karą bei poreikį įvesti nepaprastąją padėtį, savo neįrodytais kaltinimais, kad nusikaltėliai kursto vietos gyventojų protestus, ji didino, o ne mažino visuomenės nerimą ir baimę. Bet Vyriausybė elgėsi gana nuosaikiai, susilaikė nuo radikalesnių žingsnių, kurių siekė griežto kurso šalininkai. Ši neabejotina, nors gal ir atsitiktinė savitvarda padėjo sukurti teigiamą, teisę gerbiančios valstybės įvaizdį Briuselyje ir kitur vakarų Europoje.
Nebuvo įvesta nepaprastoji padėtis, buvo laikomasi tarptautinės teisės normų dėl elgesio su migrantais ir prieglobsčio prašytojais. Jei pirmosiomis krizės dienomis Lietuva būtų griebusis kraštutinių priemonių migrantų atvykimui užkirsti kelią ir prievarta juos atgręžusi, būtų pasipylę priekaištai, jog Lietuva elgiasi panašiai kaip V. Orbano Vengrija, pamindama europines vertybes. Griežtesnės priemonės buvo taikomos tik po to, kai nelegalių migrantų skaičius viršijo keturis tūkstančius, ir buvo akivaizdu, jog reikia imtis kitų veiksmų. Europos Komisijos komisarė vidaus reikalams Ylva Johansson Lietuvai suteikė žalią šviesą teigdama, kad reikia parodyti, kad nėra laisvos prieigos prie ES teritorijos.
Nutarus pažaboti migrantų skaičių, buvo siekta nepažeisti tarptautinių normų. Išsiųstiems žmonėms leidžiama grįžti per oficialius sienos kirtimo punktus ir prieglobsčio prašymą pateikti. Net svarbiau tai, kad atsižvelgiama į asmenų pažeidžiamumą, įleidžiami tie, kurie serga, ir moterys su mažais vaikais. Vyriausybė verta pagyrimų.
Migrantų antplūdis dar kartą įrodė narystės ES svarbą. Neapgalvotas ir deramai nesuderintas užsienio reikalų ministro G. Landsbergio vojažas į Turkiją ir Iraką baigėsi fiasku. Lietuva viena tiesiog neturi deramų svertų paveikti didesnes ir turtingesnes šalis. ES spaudimo dėka (ji gali nutarti neišduoti vizų irakiečiams) Irakas nutraukė skrydžius į Minską. ES taip pat teikia finansinę ir techninę pagalbą, į sienos priežiūrą energingai įsitraukė Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra Frontex. Veiksmingą ES pagalbą turėtų prisiminti etatiniai jos kritikai.
Didėja abejonės dėl G. Landsbergio tinkamumo eiti užsienio reikalų ministro pareigas. Jis akivaizdžiai stokoja to gravitas, kuris būdingas, gal net privalomas šalies diplomatijos vadovui. Praeitą savaitę jis burbtelėjo žurnalistams, kad esama signalų, jog Baltarusijos režimas potencialių neteisėtų migrantų ieško ne tik Irake, bet ir kitose valstybėse, gal Maroke, gal Pakistane. Esą procesai vyksta, tik kol kas neaišku, ar jie efektyvūs, ko jais siekiama. Landsbergis turėtų suvokti, kad tokios spėlionės, panašios į paauglius, savo Feisbuko paskyroje klausiančius, ar Marytei labiau patinka Jonukas, ar Petras, netinka užsienio reikalų ministrui, juo labiau, kai peršamas scenarijus mažai tikėtinas: kodėl marokiečiai keliautų į Baltarusiją, kai jų tikslas – Ispanija?
Vyriausybė išlaikė pirmąjį migrantų antplūdžio egzaminą, nors ir ne su aukščiausiais balais. Kokios pamokos išmoktos? Manau, nereikėtų užmiršti, kad Lietuva ne tik valstybė su valstybės resursais, bet ir ES narė, kad nors kovinga retorika kutena jos skleidėjų širdis, ji nemažina realių pavojų, kad skubūs, baimės veikiami sprendimai gali būti pragaištingi.
