Derėtų išsyk patikslinti: ne, tai anaiptol ne vizija. Tai šios vasaros realybė, kurią smalsiai stebi paežerės poilsiautojai. Apsimeta, kad nemato, bet iš tikrųjų žvilgčioja akies krašteliu. Iš tikrųjų – mato ir dar kaip.
Juodai baltos maudynės – ne sapnas, šitai liudija ir už nugaros nugirstas pokalbis. „Ale žiūrėk, kokia spalvota šeimynėlė“, – pusbalsiu burbteli ant rankšluosčio išsitiesusi moteris. „Tai va – čia jau ir matome, kokia bus Lietuvos ateitis. Jau greitai, po keleto metų“, – patikslina greta stovintis vyras. Paskui abu susirenka daiktus, apsirengia ir apleidžia idiliškąją Dzūkijos maudyklą. Baltos mamos ir juodi vaikiukai toliau linksminasi vandenyje.
Užsimerkiu. Bandau įsivaizduoti, kas vyks šio ežero pakrantėje po keleto metų. Nejau tikrai juodaodžių bus daugiau nei baltaodžių? Nejaugi maišysis įvairios mamos – tamsaus gymio, kitos – šviesaus. Nustebusių ir pasipiktinusių vietinių liks absoliuti mažuma? Ir dar. Įdomu – kokia kalba skambės prie ežero? Kurdų? Arabų? Prancūzų? Svahilių?
Manau, kad ne – jie visi šūkaus lietuviškai. Vieni su akcentu, kiti – be, treti – lengvai dzūkuodami. Kodėl taip galvoju? Šią vasarą Romos pajūryje suskaičiavau visų tautybių atstovus, kurie man praeidami siūlė įsigyti pliažo šlepetes, kepuraitę, Italijos vėliavą (vyko Europos futbolo čempionatas), žiedą, apyrankę, akinius nuo saulės. Pasikalbėjau su septynių nacijų atstovais: Kamerūnas, Senegalas, Bangladešas, Dramblio Kaulo Krantas, Marokas, Pakistanas, Indija. Visi puikiai kalbėjo itališkai. Prajuokino senegalietis, nes prabilo gryniausiu Romos dialektu.
Ar mes išloštume, ar praloštume, jeigu mažiausiai septynių tautybių atstovai išmoktų lietuviškai? Jeigu „Maxima“ apsauginis iš užsachario Afrikos primintų apie kaukę? Jeigu kasoje pasilabintų moteris iš Kurdistano, o picą iškeptų afganistanietis? Jeigu mados butike „Du broliai“ prie įėjimo budėtų kostiumu vilkintis atletiškas juodaodis iš Tanzanijos, nes „Prada“ ir „Armani“ butikuose Romoje jie jau seniai budi.
Taip, migrantai iš Afganistano dar lyg ir nepasirodė. Bet anksčiau ar vėliau tai, matyt, įvyks, nes pasitraukus amerikiečiams Talibanas stiprina tradicinės šeimos režimą. Ir ne visi afganistaniečiai juo džiaugiasi. Nes religinis- etninis fanatizmas panašus į bolševikinį terorą, nuo kurio bėgo lietuviai baigiantis karui. Jie galėjo, žinoma, pasilikti: skaityti Cvirkos pasakas apie tautų draugystę, mokytis Mieželaičio eilėraščių apie rankas, leisti vaikus į pionierių stovyklas. Kai kurie nutarė dėl visa ko tapti migrantais. Ir tapo.
Manau, kad visi šie dalykai yra tik laiko klausimas. Netgi jeigu Druskininkų pasienio ruože būtų iškasti gilūs grioviai su vandeniu ir į juos būtų suleisti remontuojamo Kauno zoologijos sodo krokodilai. Šitai feisbuke praėjusią savaitę maloniai pasiūlė ponia Ramunė, nežinau iš kokio miesto, bet, matyt, iš Kauno.
Kaip bebūtų gaila, bet su lietuviško kraujo grynumu – blogi reikalai. Jis bus atskiestas. Pagerintas ar pablogintas – šitai pamatysime vėliau. Kol kas poilsiautojai išpūtę akis vėpso į baltas mamas ir juodus vaikus, bet greitai tai bus toks pat įprastas dalykas kaip ir žiemą žaliuojančios palmės ponios Bosas sode.
Mes iki šiol buvome viena etniškai gryniausių ES valstybių. „Politico“ duomenimis, gryniausia buvo Lenkija su 2 proc. svetur gimusių gyventojų, toliau rikiavosi Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Čekija, Vengrija. Lietuvoje – maždaug 4,5 proc. svetur gimusių gyventojų. Liuksemburge tokių daugiau kaip 40 proc., Švedijoje – 18.
Įdomu tai, kad pirmojo grynuolių šešeto valstybės vetavo migrantų ES redistribucijos pasiūlymus. Saugojo savo grynakraujystę. Lietuva iš pradžių irgi saugojo, bet paskui susigėdo ir priėmė 10 migrantų iš Italijos. Dabar, matyt, mes galime tikėtis, kad Italija neliks skolinga ir paims iš mūsų bent tuos 10. Tiesa, diplomatiniuose kuluaruose sklandė anekdotas apie tai, kad Italija skolą jau grąžino ir net su procentais. Negirdėjote? Toks visai mielas: „Eurovizijos“ dainų konkurse italai gana netikėtai Lietuvai skyrė 12 balų – aukščiausią įvertinimą. Kodėl būtent 12? Po 1 už kiekvieną priimtą pabėgėlį ir du premijinius.
O jeigu rimtai, tai Europos „grynuolės“ turi savo specifiką. Tikriau tariant, turėjo: Rytų ir Vidurio Europa su šakėmis puola Stambulo konvenciją, nekenčia gėjų ir mažai juda po Europą. Tarkime, 59 proc. vengrų niekada nebuvo iškėlę kojos iš savo šalies, Bulgarijoje – net 63 proc. atkaklių namisėdų. Lietuviai nemažai keliauja, nuolat zuja tarp Tenerifės, Azorų ir Sardinijos, kai kurie nusidangina ir žymiai toliau. Be to, egzotišką maistą, Azijos patiekalus mėgsta kaip savus. Lietuviai atviri pasauliui. Todėl grynakraujystės praradimo procesas gal nebus labai skausmingas. Žinoma, ponią Ramunę ir poną Vytautą išskyrus.
Viskas priklausys nuo to, kiek iš keturių tūkstančių sulaikytų pasiliks pas mus. Tarkime, Landsbergis pagaliau pristabdys skrydžius iš Irako, Nausėda pristabdys Erdoganą, Afganistaną nuramdys bičiuliai Amerikoje. Bet tie keturi tūkstančiai jau yra čia – palapinėse. Minskas atgal jų neims, kažkiek gal suomiai ar vokiečiai išsiveš. Kažkiek pavyks identifikuoti ir suteikti užsakomojo skrydžio paslaugą. Kas nutiks su likusiais? Kiek mes jų įlietuvinsime?
Galiu paminėti Italijos pavyzdį. Kai žlugo ES solidarumo idėja, kai Romai buvo paaiškinta, kad Viduržemio jūrą perplaukę migrantai yra Romos problema, kai perpildytuose migrantų prieglobsčio centruose tvoros pradėjo pavojingai braškėti, buvo nutarta visiems prašantiems pabėgėlio statuso įteikti laikiną prašytojo dokumentą ir apgyvendinti atviruose centruose. Nori – gyveni, nori – važiuoji, kur nori. Nemažai išvažiavo. Dalis liko. Dabar šalyje yra 83.000 oficialūs prieglobsčio prašytojai.
Valstybė jiems padeda: išmoko kalbos, minimalių profesinių įgūdžių. Su jais dirba 13.539 valstybės apmokami darbuotojai. Valstybė iš to pralošia ar išlošia? Be abejo, išlošia. Šiuo metu integruoti ir legalizuoti užsieniečiai sukuria maždaug 19 proc. Italijos BVP už 139 milijardus eurų.
Ir ne tik eurais ta nauda matuojama. Italijos olimpinėje delegacijoje Tokijuje – 338 sportininkai. Iš jų – 46 atletai arba 15 proc. visos olimpinės delegacijos – ne itališko kraujo. Vaikinai ir merginos iš Azijos šalių, Kubos, Rumunijos, Rusijos, Nigerijos, Etiopijos atstovauja Italijai ir Italija jiems už tai dėkinga. Labiausiai mylimas ir garbinamas šiomis dienomis italas – tamsiaodis Lamont Marcell Jacobs, laimėjęs auksą 100 metrų bėgimo rungtyje. Net aršiausi rasistai pritilo ir pagaliau suprato: piliečių skirstymas į baltus italus ir juodus italus prarado prasmę.
Antroji vizija. Bet šįsyk vizija ir tiek: maratono rungtį 2028 metų olimpinėse žaidynėse laimi Lietuvos pilietis vardu Haile. Visa šalis pašoka iš džiaugsmo, skanduoja „Lie – tu – va!“, Haile užsimeta trispalvę ant pečių ir siunčia Lietuvai dėkingumo bučinį. Olimpinis čempionas Hailė – migrantas. Pabėgėlis iš Etiopijos, kurį ponia Ramunė norėjo sušerti Kauno krokodilams.
Pabaigai: „Non abbiate paura!“ Oficialia Vatikano kalba pasakyti šventojo Karolio žodžiai: nebijokite.
