Palengva Europa suvokia, kad ne visi pabėgėliai vienodi. Lietuva, tikiuosi, taip pat. Džiugu, kad atsiranda teisinis suvokimas, kad asmuo gali būti tiesiog neįleidžiamas į valstybę. Ypač, kai yra suviliotas svetimos valstybės tirono planu patekti į pasakų šalį. Na, šiuo atveju ta pasakų šalis nėra Lietuva – tik devintasis tiltas į ją. Mes, žinoma, įsižeidėme.

Mes juk iš tiesų esame pasakų šalis. Pabėgėliai to, deja, nežino. Čia vyksta įvairiausi stebuklai, nežiūrint į tai, kaip baigėsi rinkimai. Čia viskas išgalvota – nuo didingos protėvių praeities iki šviesaus mūsų vaikų rytojaus.

Tik vienas dalykas mums nutiko iš tikrųjų, o pasauliui tai atrodo kaip pasaka, sapnas ar miražas – pabėgimas iš sovietinio lagerio, laisvė. Tai tikrumo atskaitos taškas. Visa kita – daugiau ar mažiau nutolę.

Vienas pabėgėlių praregėjo – šūktelėjo prie tvoros, kad jis yra žmogus ir ieško, kur geriau. Jo Kamerūne yra geriau nei Lietuvos pabėgėlių lageryje. Šis tuoj pat buvo parskraidintas ten, kur jam geriau. Netikinčius pasakomis – deportuojame. Nemažai dar pasiliko.

Mūsų pasakų šalyje, kuomet kokia labdaros organizacija atneša senukui sriubos, šis tiesiai į kamerą labai džiaugiasi ir dėkoja. O atvykėliams toks mūsų gerumas labiau panašus į siaubo filmą. Gal tikrai kiaulienos reikėtų pasiūlyti? Jų televizijos tikrai parodytų.

Pas mus net savivaldybės tiki valdančiųjų pasakomis, kad už pabėgėlių maitinimą, priežiūrą ir visą patiriamą riziką, pavojus, atsakomybę bus netrukus sumokėta. Kol kas tai tik rūkas. Savivaldybės dar negavo jokių realių lėšų.

Pas mus net NATO tiki pasakomis, kad šie pabėgėliai – vargšai nelaimėliai iš vargingų šalių, o ne tūkstančius eurų kaimyninės šalies tironui už kelionę sumokėję gyvi ginklai – gyva problema, propagandos ir spec. tarnybų permetama į mūsų šalį.

Čia nejučiomis lenda galvon istorinių karų metodai, kuomet į miestų bei tvirtovių teritoriją per sieną būdavo metami įvairiomis ligomis sergančių žmonių kūnai. Tarp mūsų pabėgėlių – jau žinoma – plinta ne tik garsusis virusas, bet gausu ir dermatologinių problemų.

O gal pas mus kartu su pabėgėliais tokiu būdu mėtomi ir „žalieji žmogeliukai“? Būtų naivu patikėti, kad tokia migracijos pasaka patikėjo ir mūsų rytų kaimynai. Jų iš tiesų nemažai bėga iš Rusijos – slepiasi nuo „didžiojo brolio“ persekiojimo. Tik vargu, ar tokiems pabėgimas įmanomas per Baltarusiją. Tai būtų labai naivu.

O mūsų pasakų valdžia – lyg gyvulių banda be tekio, bet vedlio, be tikslo, be plano. Tik naivi prisitaikėliškos elgsenos versija – tarp bandymo įtikti įpykusiai visuomenei ir pastangų išlaikyti valdžią bet kokia kaina.

Taigi – rūkalius bus gydomas, jei jo plaučiai sustreikuos. Nesiskiepijęs – gydykis pats. Dar nebus įleidžiamas į parduotuvę. Čia vėl lyg ataidi prieškario vaizdelis, kuomet žydams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais. Ir dar visai nesenas pokaris, kuomet JAV pasaulis buvo padalintas – baltiesiems ir spalvotiesiems.

O mes toliau kursime svajonių šalį iš Baltarusijos atvykusiems pabėgėliams – surikiuosime daug statybinių vagonėlių ir per žiemą juos šildysime baltarusiška elektros energija.

Žinoma, dar pastatysime tokią sieną, kuri kiekvieną perlipantį – žmogų ar gyvūną – pavers faršu. Aš vis tiek manau, kad kiauliena atbaidytų labiau. Visi pabėgėliai savo giminėms apie tai praneštų – bėkit kitu keliu, čia tikrai blogas kelias. Nors ir pigesnis keliais tūkstančiais.

Tūkstančiais, Karlai! Mūsų žmonės bėga su paskutiniais 50 eurų kišenėje, į skolą būsimam lietuviui vergvaldžiui, kuris parūpino autobusiuką, suteiks vergo darbą užsienyje su vergišku atlyginimu ir akcininko atsakomybe. Grįš basas ir išdurtas.

Kažkada pasaka baigsis… O vargšas pabėgėlis taip pat sugrįš namo – už savo naivumą ir tikėjimą pasakomis susimokėjęs keletą tūkstančių.

Gerai kalba filosofas Gintautas Mažeikis – taip lengvai viskas čia nesibaigs. Kol nėra tvoros, reikia daug pajėgumų sienai saugoti. Turi įsijungti kariuomenė, NATO, kariai iš rezervo. Rudenį turėsime pasirūpinti šimtais pabėgėlių vaikų – juos mokyti. Ar mes pajėgūs tai padaryti? Ar mūsų oficialūs planai – irgi pasaka, tik popieriuje surašyti.

Taip pat velnioniškai teisus mano geras pažįstamas Austrijos kancleris ir labai jaunas politikas Sebastianas Kurzas – prieglobsčio teisė yra numatyta persekiojamiems žmonėms, o ne naudos ieškotojams, migruojantiems karjeristams.

Kurzas priminė, kad neseniai keli jauni afganų vyrai apsvaigino narkotikais trylikos metų mergaitę, išprievartavo ją, nužudė ir numetė parke. Sako – ne visi tokie. Bet nusikalstamumas su pabėgėlių srautais gerokai išauga.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat teisi – jos šalis negali išspręsti daugybės šalių problemų vien priimdama iš jų bėglius. Vokietija ne guminė.