Šiandieninį valstybės valdybą galima drąsiai vadinti madingu žodžiu „hibridinis“, po kuriuo slepiasi keistų, trumpalaikių ir dažnai nepaaiškinamų sprendimų priėmimas. Hibridinis valdymas pasireiškia, tarkim, bandymais surasti būdus, kaip priversti žmones suprasti, kad valdančiųjų priimami sprendimai nesitariant turėtų būti laikomi savaime suprantami ir tinkamiausi.
Hibridinio valdymo metodas gali būti naudojamas ne tik vidaus reikalų ar sveikatos apsaugos sistemose, jis puikiai tinka ir švietimui. Hibridinis valdymas švietime greičiausiai jau nuo artėjančios Rugsėjo 1-osios pasireikš kaip hibridinis ugdymas. Toks ugdymas – ne tik tiesiausias kelias į „aukščiausius“ šalies moksleivių pasiekimus, tačiau ir į toliau mažėjantį pedagogų pasitenkinimą dirbant savo darbą bei drastišką mokytojų skaičiaus mažėjimą.
Mokyklas apleido 1,3 tūkst. pedagogų
Hibridinis ugdymas gali reikšti, kad ir vėl nemaža dalis moksleivių mokymosi procesą vykdys (imituos) iš namų, o mokytojai versis per galvą derindami kontaktinį ugdymą mokykloje su nuotolinio ugdymo procesu prieš kompiuterio ekraną.
Tiesą pasakius, daugelis mokytojų pavargo nuo sudėtingų darbo sąlygų ir šiais metais kaip niekada gausiai pasinaudojo galimybe pasinaudoti išeitinių išmokų fondu, su kuriais darbo sutartys nutraukiamos šalių susitarimu.
Darbo kodeksas garantuoja, kad visiems mokytojams, sulaukusiems pensinio amžiaus bei išeinantiems į pensiją, būtų išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė išmoka.
Tačiau papildomai, tam, kad būtų paskatinta mokytojų kaita, nuo 2015 metų buvo pradėta įgyvendinti priemonė, numatanti išeitines išmokas mokytojams, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu. Tam, kad mokytojas gautų šią išmoką, jis darbdaviui privalo pateikti prašymą dėl darbo nutraukimo.
Vien 2020 metais darbą mokyklose nusprendė nutraukti 1300 pedagogų, o šiais metais sulaukta kone rekordinio prašymų skaičiaus. 2021 metais Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pateikti net 1475 prašymai nutraukti mokytojo darbą. Jei mokytojas toje pačioje mokykloje pradirbo dvidešimt penkerius ir daugiau metų, jam priklauso net šešių mokytojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.
Nesilaiko Darbo kodekso
Sunkios darbo sąlygos ir solidi išeitinė išmoka mokyklas greitu laiku gali palikti be mokytojų.
Vieniems per sunku koja kojon žengti su technologinėmis naujovėmis, kitiems per sunkus kontaktinio ir nuotolinio ugdymo derinimo procesas, o tretiems tiesiog nusibodo, kad jų darbas nevertinamas, o ir tai, dažnai su savo kompiuterine technika ir iš asmeninės sąskaitos apmokama elektra ir internetu.
Nežinau nei vieno mokytojo, kuris nuotolinio ugdymo metu būtų gavęs pagal Darbo kodeksą jiems priklausančią kompensaciją už elektrą ar internetą. Mokytojus entuziastus gelbsti tik žinojimas, kad už galimybę dribti mokytoju, bent jau kol kas, nereikia prisimokėti pačiam.
Valstybė skuba atsisakyti pensinio amžiaus sulaukusių pedagogų, tačiau realybė tokia, kad pakeisti jų nėra kuo. 300 eurų stipendijos pedagogiką studijuojantiems jaunuoliams toli gražu nesprendžia seniai visiems žinomos mokytojų trūkumo problemos, o šios Vyriausybės pažadas, kad iki 2024 metų vidutinis mokytojo uždarbis sieks 130 proc. šalies vidutinio uždarbio, kol kas ir lieka pažadu (valdančiųjų balsais atmestas pasiūlymas didinti mokytojų atlyginimus nuo rudens 10 proc.).
Labiau nei Vyriausybės pažadų netesėjimas gąsdina tai, jog gali nutikti taip, kad 2024 m. nebebus kam mokyti mūsų vaikų. Hibridinis valdymas gali privesti ir prie to, kad tuos pačius pedagogus, kuriais atsikrato valstybė, kviesime atgal ir prašysime dirbti savo darbą.
Norint realiai spręsti susidariusią padėtį, reikia ne tik naujų mokytojų pritraukimo programos, tačiau ir geresnių, tinkamų darbo sąlygų, sąžiningo bei teisingo atlyginimo už darbą bei dialogo su bendruomene. Visko žinojimas ir „hibridinių“ sprendimų priėmimas gali nuvesti į akligatvį.